Pažintis
Apskrities viršininkas į pagalbą telkiasi specialistus
Klaipėdos apskrities administracijos viršininku jau ketvirtas mėnuo dirba Vytautas Rinkevičius. Susipažindamas su “Bangos” skaitytojais naujasis apskrities viršininkas daugiau dėmesio skiria Klaipėdos rajonui.
V. Rinkevičius gimė ir užaugo Rusnėje, 1980-1985 m. studijavo tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute ir įsigijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją, o 2001 m. Klaipėdos universitete – vadybos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Apie 15 metų V. Rinkevičius vadovavo Valstybės kontrolės Klaipėdos skyriui, pastaruosius ketverius metus dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sekretoriumi. Žmona Dalija dirba notare Kretingoje, šešiolikametis sūnus Liudas mokosi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, trylikametė duktė Guoda – Simono Dacho vidurinėje mokykloje.
– Sakoma, jog gera pradžia – pusė darbo. Kokia Jūsų pradžia naujose pareigose?
– Pradžia sunki, tačiau dirbame sutelktai. Labai išaugo darbų apimtis – tebesitęsia žemės reforma, liko problematiškiausi darbai, intensyvėja detalusis planavimas, auga statybų mastai, laukia sveikatos sistemos reforma, nelengvėja socialiniai reikalai. Niekas nelaukia. Priėmimo dienomis ypač daug interesantų, nepatenkintų žemės reformos eiga.
– Žmonės piktinasi žemėtvarkininkais, kai kuriuos įtaria dirbant savanaudiškai. Ar jų pretenzijos atrodo pagrįstos?
– Išskyrus atskirus užsispyrimo atvejus, kai žmogus, nieko nenorėdamas girdėti, reikalauja “savo” žemės, daugelio pretenzijos pagrįstos. Žemės grąžinimo procesas vyksta jau 15 metų, žmonės pavargo laukti. Tiesa, Klaipėdos rajone didelių problemų neturime, čia jau grąžinta apie 95 proc. žemės. Daugiausia konfliktų kyla tarp gyventojų ir matininkų, kurie nėra valstybės tarnautojai. Neretai jie per mažai dėmesio skiria kliento interesams, neieško kompromisų. Susitinkame su jais, mokome, ne vieną esame įspėję ir net sutartį nutraukę. Dėl to darbai dar labiau stringa. Išklausau kiekvieno kliento pretenzijas. Išgyvendinau praktiką tik kalbėtis su žmonėmis. Į priėmimą kviečiuosi specialistus ir kartu su klientu svarstome, kaip galima išspręsti jo problemą.
– Klaipėdos rajone turime “karštą” vietą – Pajūrio regioninį parką. Kaip vertinate privačių įmonių interesus “Žilvičio” teritorijoje, gyventojų konfliktą dėl automobilių stovėjimo aikštelės šalia jų sodybų?
– Klaipėdos rajono savivaldybės taryba pagal Vyriausybės atstovės teikimą nepanaikino savo 2000 m. sprendimo dėl detaliojo plano moksleivių poilsio stovyklos “Žilvitis” teritorijoje patvirtinimo. Vienareikšmiškai to neįmanoma vertinti. Jei sprendimas neprieštaravo įstatymams jį priimant, gal iš tiesų nebūtina jį naikinti dėl vėliau pasikeitusių įstatymų. Dabar šiuos ginčus spręs teismas. Karklės senbuviai skundžiasi dėl suplanuotos automobilių stovėjimo aikštelės šalia jų sodybų. Manau, jog reikia atsižvelgti į gyventojų interesus, tuo labiau, kad porą dešimčių automobilių talpinsianti aikštelė neišspręs problemos. Parko direkcija turėtų atsisakyti sudarytų sutarčių, rasti kompromisą su gyventojais. Aikštelė galėtų būti toliau nuo jūros, tegul poilsiautojai pasivaikšto.
– Grįžkime prie statybų. Vietiniai gyventojai baiminasi šalia augančių pramonės, paslaugų įmonių. Kaip tai vertinate?
– Daugiausia nerimo kelia informacijos stoka. Dėl to kilo didžiulis pasipriešinimas chemijos gamyklos statybai. Esu linkęs tikėti aplinkos vertinimo ataskaita, juk neįmanoma, kad nepaisydami realios situacijos ir nesivadovaudami tyrimais, projektuotojai bei įvairių sričių specialistai pataikautų investuotojui. Kiekvienas atsakingas už savo darbo sritį. Be abejo, kaimynystėje su besikuriančia įmone gyvenantieji patiria tam tikrą diskomfortą, dažniausiai psichologinį, tačiau su tuo tenka susitaikyti. Būtina suprasti, jog su investicijomis ateina gerovė – naujos darbo vietos, pilnėja biudžetas, tiesiami keliai ir pan. Investuotojai taip pat per mažai bendrauja su gyventojais, neskuba susitikti su jais, išklausyti, nesidomi jų socialinėmis problemomis.
Ne visais atvejais pritariu gyventojų protestams. Karklės senbuviai pakilo prieš pajūryje pasieniečių planuojamus rengti lokatorius. Manau, kad ši įranga tikrai niekuo nekenksminga ir niekam netrukdo. Vakarų Europoje šalia sodybų sukasi vėjo jėgainės. Niekas nesiskundžia. Pas mus bylinėjasi teismuose net tie, kurių sklypai nesiriboja su jėgainėmis. Be reikalo.
– Patvirtinus Klaipėdos rajono bendrąjį planą, kyla ir individualių statybų bumas.
– Detaliaisiais planais keičiama žemės paskirtis, formuojami ir pardavinėjami sklypai gyvenamiesiems namams statyti. Manau, jog šį procesą privalome valdyti, nes niekas nenori dėti pinigų “į žemę”, t. y. valymo įrenginius, kanalizaciją, vandentiekį, kelius ir pan. Apskrityje sudaryta Klaipėdos regiono plėtros taryba, į kurią deleguoti visų savivaldybių merai ir Tarybų atstovai. Neseniai gavome Lietuvos architektų sąjungos pasiūlymą bendradarbiauti priemiesčių urbanizacijos klausimais. Manau, jog ši taryba gali iš esmės spręsti minėtus klausimus. Beje, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba ką tik priėmė sprendimą dėl inžinerinės infrastruktūros sprendinių suplanuotose teritorijose įgyvendinimo. Labai svarbu, kad šis dokumentas būtų vykdomas.
– Nerimą gyventojams kelia sveikatos sistemos reforma. Kaip vertinate nuostatą uždaryti ar jungti prie didžiųjų mažąsias rajonų ligonines?
– Vadovaudamasis Vakarų Europos šalių – Danijos, Norvegijos, Švedijos ir kt. ilgaamže patirtimi, pritariu šiam planui. Klaipėdoje turime tris dideles ligonines su šiuolaikine diagnostine ir gydomąja įranga, kur ligonis gaus pilnavertę pagalbą. Tad kam be reikalo eikvoti lėšas ir išlaikyti nešiuolaikiškas mažas ligonines, iš kurių pacientai taip pat neretai siunčiami gydytis ir konsultuotis į didžiuosius specializuotus centrus? Reformos metu iškyla skaudžios socialinės, psichologinės ir kitokios problemos, kurias ne taip lengva išspręsti, tačiau kito kelio neturime. Vėl svarbu gerai išaiškinti žmonėms, kas kaip keisis, kokių rezultatų laukiame iš reformos.
– Belieka paklausti, kuo baigėsi kilęs skandaliukas dėl Jūsų uošvės sklypų?
– Vyksta tyrimas, kol jis nesibaigs, nieko negaliu pasakyti.
– Ar dar nepradėjote gailėtis ėmęsis tokių nelengvų ir atsakingų pareigų, suryjančių ir didžią dalį laisvalaikio?
– Esu darboholikas, tad spartus tempas ne itin vargina. Jaučiuosi galįs nemažai nuveikti, džiaugiuosi, kai pasiseka išspręsti problemą. Matau, jog kai kurias galima sparčiau ir sėkmingiau spręsti. Šeima susitaikė, kad mažiau laiko su ja praleidžiu, tad dirbu darbą, kurį pats pasirinkau.
Jadvyga SURPLIENĖ
