Penkiolikametei atlikėjai Emilijai Budrikytei muzika – tarsi kvėpavimas
Dercekliuose gyvenanti Emilija Budrikytė – vos penkiolikos, tačiau jos muzikinis kelias jau dabar stebina brandumu, atsidavimu ir tikslumu. Smuikininkė, dainininkė ir jauniausia choro vadovė – tai tik kelios iš veiklų, kurios liudija jos nepaprastą ryšį su muzika. Tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatė atvirame pokalbyje „Bangai“ pasakoja apie pirmuosius žingsnius scenoje, įkvėpimą, jautrias akimirkas su choru „Angelų ritmu“ ir apie svajonę skleisti muziką visame pasaulyje.
Trauka muzikai – nuo mažens
– Kaip būtų galima Tave pristatyti kaip atlikėją?
– Daugiau nei pusę savo gyvenimo skyriau muzikai ir žadu dar ilgus metus atsiduoti jai. Esu tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė. Skleisdama muziką naudoju smuiką, fortepijoną ir balsą. Tikriausiai ant scenos esu jautresnė, stengiuosi išgyventi ir klausytojams parodyti visas emocijas, kurias pajaučiu kūrinyje ar dainoje.
– Kaip prasidėjo Tavo, kaip muzikantės, kelias?
– Nuo pat mažens buvau susidomėjusi dainavimu ir šokiais. Tuo darželyje ir užsiimdavau. Būdama šešerių įstojau į Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą, smuiko specialybę. Pirmoje klasėje pasirinkau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją ir iki šiol ten mokausi.
– Kas lėmė sprendimą pasirinkti būtent smuiką? Ar iškart pajutai ryšį su šiuo instrumentu?
– Smuikas mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Kai stojau į J. Kačinsko muzikos mokyklą, rinkausi dainavimo specialybę, bet netikėtai patekau į smuiko klasę. Mano pirmosios mokytojos dėka smuiką prisijaukinau gan greit. Dabar labai džiaugiuosi turėdama galimybę mokytis ir groti būtent šiuo instrumentu.
Choras – bendrystės jausmas
– Ar turi muzikinių autoritetų ar įkvėpėjų?
– Mano pagrindinė įkvėpėja yra smuikininkė Dalia Dėdinskaitė. Pirmą kartą su ja susitikome per jos organizuojamus meistriškumo kursus. Artimiau susipažinome stovykloje „Neringa Youth Orchestra”, vykstančioje Preiloje. Ten jau lankiausi 2 metus iš eilės, kiekvieną dieną, dvi savaites eidavau į pamokas pas ją ir kitus dėstytojus. Dalia mane labai įkvepia savo talentu ir meile muzikai.
– Ką tau reiškia būti choro „Angelų ritmu” komandoje? Kuo ypatinga choro bendrystė?
– Tai daugiau nei tik dainuoti kartu – tai jausmas, kad priklausai bendruomenei, kur visi jungiasi dėl vieno tikslo: skleisti grožį, tikėjimą ir džiaugsmą per muziką. Choro bendrystė ypatinga tuo, kad ji sukuria gilų ryšį tarp žmonių. Mus jungia ne tik balsai, bet ir širdys.
– Kaip muzika Tau padeda išreikšti emociją, tikėjimą?
– Grodama, dainuodama ar giedodama aš stengiuosi parodyti, kaip jaučiuosi atlikdama kūrinį. Taip pat bandau išreikšti jausmus ir emocijas, kurias galėjo patirti mano atliekamos muzikos kompozitoriai.
Perėmė vadovės pareigas
– Kaip prasidėjo Tavo kaip vadovės kelias chore „Angelų ritmu” ?
– 2022 metais su sese Gabija pradėjome lankyti bažnyčios chorą. Tuo metu buvusi vadovė įstojo į Vilniaus universitetą, reikėjo, kad kažkas ją pakeistų. Buvau išrinkta perimti pareigas ir toliau tai darau.
– Kokia buvo pati jautriausia ar įsimintiniausia akimirka su choru?
– Tokia akimirka su choru – buvusios vadovės išleistuvės ir pareigų perdavimas man. Susitikome prie jūros, išliejome nemažai ašarų, bet buvo labai smagu ir sentimentalu.
– Kaip renkiesi kūrinius chorui – ar vadovaujiesi tik liturginiais ciklais, ar ir nuojauta, emocija?
– Visada vadovaujuosi liturginiais ciklais, bet taip pat ir nuojauta. Nes visada galiu pasirinkti iš kelių tam laikotarpiui tinkančių giesmių.
– Kas Tave įkvepia muzikai?
– Labai daug įkvėpimo semiuosi apsilankiusi kitų atlikėjų koncertuose, ypač kuriuos rengia mano specialybės profesionalai. Užplūsta jausmas, kurį sunku apibūdinti. Norisi tiesiog griebti smuiką, prisėsti prie fortepijono ar dainuoti, pasistengti bent kažkiek pasiekti tą aukštą lygį, kurį mačiau.
Nelyginti ir nenusivilti
– Kaip pavyksta suderinti mokslus Eduardo Balsio menų gimnazijoje su kūrybine ir koncertine veikla?
– Suderinti labai lengva, nes visa mano koncertinė veikla susijusi su gimnazija. Be to, bendrųjų dalykų mokytojai yra labai supratingi, leidžia skleistis mūsų muzikiniams talentams ir įgūdžiams.
– Kokios tavo muzikinės svajonės? Kaip įsivaizduoji savo ateitį?
– Labai norėčiau studijuoti smuiko specialybę užsienyje, kurti savo solinę karjerą. Norėčiau skleisti muzikos grožį visam pasauliui, keliauti ir daryti ką myliu labiausiai – groti.
– Ką norėtum pasakyti jaunuoliams, kurie dar tik ieško savo kelio muzikoje?
– Svarbu nepasiduoti, nebijoti klysti, nelyginti savęs su kitais, nenusivilti, kai ne viskas pavyksta iš karto. Taip pat svarbu paeksperimentuoti, pasiklausyti kitokio stiliaus muzikos, gal ir ją atlikti, pabandyti kitokią specialybę, jei nesi tikras, kad tavo dabartinė specialybė tau tinka ir patinka.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
