Poetei Elenai Skaudvilaitei buvo lemta pasitikti būsimą laiką
E. Skaudvilaitė su kraštiečiais iš Kelmės rajono ir vakaro vedėju, rašytoju J. Šikšneliu.
Rašytojas Juozas Šikšnelis, Gargždų bibliotekoje moderavęs poetės sukaktuvinį vakarą „Ateinančio laiko einu su visais pasitikti“, išsakė visų tame renginyje pajaustą nuotaiką: kodėl gi žmogus, visą gyvenimą ištikimas prigimties vertybėms ir tiek daug nusipelnęs gimtajam žodžiui, tuos žodžius išgirsta tik vieną jubiliejinę dieną?..
Skaudžios lemties palytėtas apskritai apibūdinamas sakant, kad jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Gegužės 12-ąją Elena Skaudvilaitė 80-mečio sukakties dieną tiesiogine prasme paskendo pačių gražiausių ir prasmingiausių, nuoširdžiai dovanotų gėlių puokštėse…
– Esu be galo sujaudinta, nes tokio pagerbimo nesitikėjau, tai mano gyvenime atsitiko pirmą kartą. Buvau ir tebesu tokios nuomonės, jog gimęs kad ir žvirbliu, vis tiek turi čirškėti. Aš neturiu daug draugų, bet tie, kuriuos turiu, yra tikri draugai. Vadinasi, teisingumo idealas niekur nedingo, – lyg ir teisinosi jubiliatė.
O visas šis pagarbos renginys didžiai nusipelniusiam žmogui, kaip pastebėjo visi ją sveikinusieji, prasidėjo gražiu ritualu – jubiliejinę tautinę juostą poetei užrišo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis ir Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktorius Juozas Gutauskas. Literatūra ir biblioteka buvo nuolatinė jubiliatės atrama, kad ir kaip skaudūs gyvenimo smūgiai ją blaškė.
Gyvenimas nepašykštėjo E. Skaudvilaitei smūgių ir pažeminimų, bet visa tai išdidžiai ištvėrė. Veržimasis į ateinantį laiką – į tautos išsilaisvinimą atvirai ar su potekstėmis atsispindėjo jos poezijos posmuose ir literatūriniuose rašiniuose. Taip pat ir visuomeninėje veikloje.
Elena Skaudvilaitė kilusi iš Kražių – didžiausio Žemaitijoje LDK kultūros, ugdymo ir švietimo centro. Baigusi vidurinę mokyklą studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Nuo pat jaunystės priklausė pogrindinei organizacijai, kurios tikslas – skatinti tautinės sąmonės išsaugojimą ir nenutolti nuo krikščioniškųjų vertybių. Prisidėjo prie pogrindinės spaudos platinimo, tvarkė žuvusiųjų kapus. Kaip pati yra sakiusi, „kiek pajėgiau, gyniau nuo pikto mūsų kalbą ir žemaičių jaunimą.“
Studijų metu pirmą kartą ją tardė Vilniaus saugumo rūsiuose. Mat sulaikius jaunuolį, ketinusį valtele nuplaukti į Vakarus, pas jį aptiko Elenos eilėraštį „Didžiajam irklininkui“, tik jis, pasak autorės, buvo skirtas visai kitam asmeniui. Tada ir vėliau įspėta nesižavėti poetais Jurgiu Baltrušaičiu, Maironiu, nutraukti ryšius su dvasininkais, nevežioti mokinių prie V. Mačernio kapo ir į kitas žemaičių senovės istorines vietas. Nesutikus liaupsinti „socializmo statybos“, užkirstas kelias išleisti poezijos rinkinį, o vėliau, kad per giliai neįsišaknytų vienoje vietoje, ją vis gainiojo po Žemaitiją – mokytojavo Rietavo, Pajūrio, Kaltinėnų, Laukuvos, Darbėnų vidurinėse mokyklose, galiausiai atvyko į Veiviržėnus. Ir čia atsivijo Vilniaus saugumo perspėjimas, išgąsdinęs ano meto mūsų rajono funkcionierius: nepatikima, bendrauja su įtartinais, netgi pavojingais asmenimis.
Bet, kaip sakė poetė, „gimęs žvirbliu, turi čiauškėti“; nepasidavė, rašė eilėraščius. Pakalnutės slapyvardžiu nelegaliai išleistos knygos „Lyrika“, „Gyva liepsnelė tarp delnų“ . Nepriklausomybės sulaukus pasirodė kuklus eilėraščių rinkinėlis „Upelis šnara“ (1990), „Namų dvasia“ (1992), kiek vėliau – „Laikas, likimas, viltis“, „Ne gegutės balsas“, apie kuriuos rašytojas J. Šikšnelis ir poetės kūrybą apžvelgęs literatūrologas dr. M. Šidlauskas sutartinai kalbėjo: Elena Skaudvilaitė yra principingas literatūros žmogus, turi tvirtą vertybių stuburą, nuoseklią krikščionišką poziciją, nesitaiksto su netiesa. Nuo 1999 metų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Gyvenimas nepašykštėjo jai smūgių ir pažeminimų, bet visa tai išdidžiai ištvėrė. Veržimasis į ateinantį laiką – į tautos išsilaisvinimą atvirai ar su potekstėmis atsispindėjo jos poezijos posmuose ir literatūriniuose rašiniuose. Taip pat ir visuomeninėje veikloje.
Kur bebūdama, liko ištikima tėviškės kraštui. Kaip pastebėjo su Kelmės rajono delegacija poetės pasveikinti atvykęs žurnalistas B. Klimašauskas, E. Skaudvilaitės kūrybos savičiausi bruožai atsiremia į klasikines moralines vertybes, ko pasigendame šiuolaikiniame pasaulyje, taip pat ir poezijoje. 2008 m. už Kelmės krašto garsinimą kūryboje, pilietiškumą, nuolatinį ryšį su gimtaisiais Kražiais jai suteiktas Kelmės rajono garbės piliečio vardas. Šios savivaldybės padėkos raštą ir sveikinimus perdavė mero pavaduotojas Izidorius Šimkus, padovanojo kelmiškių išleistas knygas.
Sukaktuvininkė tikrai nesitikėjo tiek atvykusiųjų ją pagerbti. Klaipėdos rajono savivaldybės meras V. Dačkauskas įteikė Savivaldybės padėkos raštą už Tėvynės meilės išraišką jos kūryboje ir toleranciją. Veiviržėnų seniūnės ir bendruomenės vardu pasveikino bibliotekininkė V. Krauleidienė, Jurgio Šaulio gimnazijos mokytojų, moksleivių ir buvusių kolegų sveikinimą perdavė gimnazijos direktorius S. Rameika, o mokytojų ansamblis nudžiugino nuoširdžiais padėkos žodžiais ir daina. Daukšaičių bendruomenės pirmininkė A. Vanagienė, „Bangoje“ perskaičiusi apie buvusios auklėtojos jubiliejų, prisiminė nepamirštamas auklėjimo valandėles mokykloje, išvykas ir minutes, kai būna sunku, nes jų gerbiama auklėtoja visada kartu.
Sveikinimų srautas – kaip prapliupusi pavasario liūtis. Jaudinantys posmai skambėjo Lietuvos rašytojų sąjungos ir jos Klaipėdos skyriaus tekstuose. Į bendrakursės sukaktuves atvyko pamaryje įsikūrusios kurso draugės, laisvos spaudos kūrėjos Irenos Petkutės vardo premijos laureatės (tokį prizą yra pelniusi ir Elena) iš Laukuvos, literatų klubo „Potekstė“ atstovai D. Juščienė ir A. Žemgulis, gargždiškių klubo „Gabija“ narės. Atsiliepė buvusios auklėtinės iš Kaltinėnų. Viena jų gargždiškė E. Ūselienė sako, jog E. Skaudvilaitės asmenybė liko pavyzdžiu visam gyvenimui.
Vakarui baigiantis poetė ne be jaudulio dėkojo Dievui, kad nepardavė nė vieno žodžio, ir dėl to dabar esanti laiminga. Laiminga ir turėdama progą viešai padėkoti dviem žmonėms, padėjusiems išgyventi ypač sunkiu metu. Tai kurso draugas ir buvęs Veiviržėnų vidurinės mokyklos direktorius Stanislovas Muižė, rizikavęs savo karjera priimdamas ją į darbą, ir ilgametė rajono Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja Teresė Vaičiulienė. Tai jos rūpesčiu sovietų persekiotai mokytojai paskirta valstybinė pensija, išspausdinta pirmoji eilėraščių knygelė „Upelis šnara“.
Šventišką poetės sukaktuvių nuotaiką paįvairino Gargždų muzikos mokyklos Veiviržėnų skyriaus mokinių ir jų mokytojo A. Vozgirdo, grojančio dūdmaišiu, atliekami kūrinėliai.
Žmogaus gilia širdimi
Nežinau, kada pajutau,
Kad viskas yra, kas yra,
Kad viskas, praeivi, ir tau:
Skalsioji riekė ir giedra.
Skalsioji riekė ir giedra
Ir būtinas tyras vanduo,
Ir trypianti triūsą audra,
Ir pilnas aruodas – ruduo.
Ir pilnas aruodas – ruduo,
Ir žymiai daugiau dar už tai –
Kai tau patyrimas parodo,
Kaip laimė toli, kaip aukštai.
Kaip laimė toli, kaip aukštai!
Tačiau nuo tada tu imi
Ją vieną mylėti karštai
Žmogaus jau gilia širdimi.
Žmogaus jau gilia širdimi
Į žmogų su meile žiūri,
Ir tau kaip namai artimi
Per žemę keliai keturi.
Per žemę keliai keturi,
O sankryžoj tavo tauta,
Sena ir jauna, atspari
Trobelė, laukų apsupta.
Trobelė, laukų apsupta,
Ošimas Dievulio pušies,
Dangaus apšviestoji gamta,
Rasa, nors akis ir išės…
1975 01 18
Laimintoja
Neamžinam pasauly visi tik
laikini.
Laimingi, kol nežinom, kol dar
labai jauni.
Kai pradedam suprasti
įstatymus būties
(Kad žemėje nė vienas neturim
ateities),
Lyg išgąstyj savaime
paspartinam žingsnius,
Išvystame kits kitą nei esam
gražesnius
Ir tarpais užsimiršę
darbuojamės išvien.
Nors mūsų darbo vaisių
prinoksta ne kasdien,
Tačiau dar ir atlieka duonelės
bei varškės,
O šventei ir pyragų iškils ir
išakės.
Neamžinam pasaulyj sušildo
meilė mus
Ir laimina kaip kryžius kieme –
visus namus…
2011 06 05
Juozo Šikšnelio provokacija
Man didelė garbė moderuoti Elenos Skaudvilaitės sukaktuvinį vakarą. Kartu noriu pasakyti, jog sukaktuvininkė man visą laiką buvo mįslė. Jaunesnis būdamas šventai tikėjau, kad Skaudvilė pavadinta jos vardu. Po to rodėsi, kad ji yra Skaudvilės merė. Dar po to maniau, kad ji, kaip įprasta mokytojams, visą laiką ir visus moko. Klydau, nes susidūręs su Elena supratau, jog nieko nemokė, o gyvai domėjosi literatūros naujienomis. Iš tiesų – tai literatūros žmogus iki plaukų pašaknų…
Gyvendama toli nuo sostinių, kuriose stumdosi, grumdosi, juda, kruta, nepasidalija premijomis, vietomis literatūriniame Panteone broliai ir sesės rašytojai, Elena, nelyginant mistinis išminčius, pakilęs virš gyvenimo tuštybės, ne tik tyliai kuria savo poetinį pasaulį, kuriame dera ir meilė gimtajam kraštui, jo gamtai („miško takelį, skruzdėlę liesą“) bei žmogui, bet ir taikliais pastebėjimais palydi naujas kolegų knygas. Atrodo, pro jos akylą žvilgsnį niekas neprasprūsta…
Poetai dabar kaip niekada uždaryti į dramblio kaulo bokštus, nors kažkada buvo kaltinami, jog patys sulipo į tuos bokštus. Dabar tiesiogine prasme juose uždaryti: kultūrinė spauda susitraukusi, leidyklos kratosi eilėraščių, mažėja juos skaitančiųjų. Tad tikriausiai visi nūnai čia susirinkę karštai man pritarsite, jei pabandysime išgirsti du patikinimus: noriu, kad šios dienos sukaktuvininkė mums patikintų, jog greitu laiku parengs savo naują knygą (Elena Skaudvilaitė atsiliepia: jau parengta!); noriu išgirsti Klaipėdos rajono mero patikinimą, jog Savivaldybė šios knygos išleidimui suras arba skirs finansinę paramą. (Meras V. Dačkauskas nusišypsojo ir, atrodo, pritarė).
Plojimai reiškia, kad jūs visi pritariate tokiam pasiūlymui, o tautos valia yra šventa, todėl ginčytis beprasmiška – belieka paklusti.
