Pomėgis

“Mano galva pramušta kelionėms“

Kokios mintys sukasi žmogaus, pirmą kartą nukeliavusio į tolimą šalį, galvoje: daugiau niekada kojos iš namų nekelsiu, o gal kur keliausiu kitą kartą? „Minijos“ vidurinės mokyklos kraštotyros muziejaus vadovė Birutė Grybauskaitė sako, jog jos galvoje kirbėjo pastarosios. Daug šalių aplankiusi keliautoja teigia nepajutusi, kaip ją užvaldė aistra keliauti, tačiau dėl to niekada nesigailėjo ir nebandė su kelionių aistra kovoti.

Šalių nesuskaičiuoja

“Kuba, Mongolija, Vietnamas, Graikija, Prancūzija, Belgija, Ispanija, Vokietija, Olandija, Danija, Švedija, Čekija, Austrija, Italija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Vengrija, Lenkija… – B. Grybauskaitė vardija aplankytas šalis ir abejoja, ar visas paminėjo. – Tiesa, visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos…“ Paklausta, ar negalvoja patirtų įspūdžių užrašyti, mokytoja sako, jog visada po kelionių mėgsta dalytis „karštais“ įspūdžiais, o „atvėsę“, jos nuomone, kažin ar būtų kam įdomūs. Keliautojos namuose ir mokyklos muziejuje – krūvos spalvotų ir nespalvotų, nuo laiko blunkančių nuotraukų, tačiau tik vienoje kitoje – jos veidas. Kodėl? „Įamžinti save niekada nesiekiau, todėl dažnai pirkau atvirukus. Juos galėsiu padovanoti mokyklai, gal pravers“, – paprastai paaiškino keliautoja.

Pirmiausia Sibiras

„Kad aš prisiminčiau, kodėl pradėjau keliaut! Matyt, norėjau daugiau pamatyti“, – svarsto B. Grybauskaitė ir priduria, jog tais maršrutais, kuriais keliavo, dar kartą norėtų keliauti. Tačiau nė vienos šalies sakė neaplankiusi du kartus: „Per trumpai gyvenu, kad galėčiau kartotis. Norėjosi naujų šalių ir įspūdžių“. Kuri šalis palikusi didžiausią įspūdį, moteris negalėjo atsakyti, nes visos savitos: istorija, architektūra, gamta nepalyginamos, tačiau pirmiausia prisiminė kelionę po Sibirą. „Maršrutus išsirinkdavome iš sąjunginių maršrutų katalogų. Užsisakydavome kelionę ir laukdavome vasaros. Vienos kelionės trukdavo kelias dienas, kitos – keliolika. Ilgiausia kelionė pėsčiomis, ko gero, Sibire į geizerių slėnį, kurį pasiekėme per tris dienas. Čia, natūralioje gamtoje, matėme ne vieną mešką ir patyrėme nemažai baimės“, – nugrimzdo į tolimos kelionės prisiminimus B. Grybauskaitė. Grupei reikėję persikelti per sraunią upę, įsikibus rankomis į lyną, tačiau tai pavykę tik vadovui ir trims lietuvėms. Kiti grupės keliautojai, pamatę, kaip viena moteris vos neatsidūrė upėje, nesiryžo keltis į kitą krantą. „Visą dieną praleidom keturiese, pasigaminom valgyti, vaikščiojom, grožėjomės“, – pasakojo moteris. Tokiose kelionėse maisto produktų gaudavo turistinėje bazėje, jį pasiskirstydavo nešti, o ruošdavo pasikeisdami. „Kartą, pamenu, kitos moterys aptingo nešti svogūnus ir juos ėmė mėtyti iš kuprinės. Mes su drauge Adele susirinkom, žinojom, kad pravers. Kai mes, lietuvės, ruošdavome valgį, visa grupė būdavo patenkinta. Net bulves skaniau už kitus užvirdavome“, – juokėsi keliautoja.

Ji sakė, kad daugiau gyvenime nemačiusi upėse tiek žuvų, kaip Sibire. Tačiau keliautojai ne tik grožėjosi jomis, bet ir žvejodavo, o moterys virdavo žuvienę. Įsiminęs plaukimas valtimi – jala Karelijoje ir pačių pasidarytais plaustais Sibire Manos upe, kaip Karelijoje kalnuose su drauge ieškojo elnio ragų.

Baikalas neaprėpiamas

Keliautoją žavi ir miestų architektūra, ir gamta. Jai didžiulį įspūdį palikęs Baikalas. „Platybė, neaprėpiama akimis, gylis, švarus vanduo… Malonu buvo tarp kitų Baikalo tyrinėtojų pamatyti ir lietuvio Aleksandro Čerskio biustą, sužinoti apie drąsaus lietuvio žygius tame krašte, kur nebuvo žengusi žmogaus koja. Paprasta irkline valtimi nuplaukdamas du tūkstančius kilometrų ežero pakrantėmis, mokslininkas surinko neįkainojamą medžiagą apie Baikalo augmeniją, fauną, mineralus. Jis sudarė vieną iš pirmųjų to krašto geologinį žemėlapį, kuris vertingas ir dabar. Bebaimis lietuvių keliautojas, caro žandarų ištremtas iš tėviškės už dalyvavimą 1863 metų sukilime, amžiams įrašė savo vardą greta pirmųjų šio rūstaus krašto tyrinėtojų. A. Čerskio vardu pavadinta keletas viršukalnių ir vietovių Baikalo pakrantėse“, – jausdama pasididžiavimą tautiečiu pasakojo B. Grybauskaitė. Kelionių mėgėja žavėjosi ne tik vandenų platybe, bet ir kalnais. Nors viršukalnių nesistengė užkariauti, ji aplankė Altajaus, Sajanų, Uralo, Kaukazo kalnus.

Egzotiškuose kraštuose – liūdesys

Paklausta apie egzotiškas keliones, B. Grybauskaitė prisiminė, kaip Vietname ir Kuboje vaikai puldavo pulkais, pamatę keliautojus, ypač, jei šie vienam kuriam ką nors duodavo. „Veždavausi į keliones visokių smulkmenų – pieštukų, trintukų, saldainių. Tai išdalydavau vaikams, – pasakojo B. Grybauskaitė. – Vietname duodi pieštuką vienam, tas rodo, kad duotum ir kitam“. Prisiminusi vaikų namus Vietname moteris susigraudino: „Visi aprengti vienodais marškinėliais. Drąsūs ir mieli vaikai mus mokė savo šokių, mes juos – savo. Matėme, kad jiems kiekvienas žmogus kelia džiaugsmą, o mums buvo liūdna, kad daug nelaimingų vaikų, neturinčių artimųjų“.

Su mokiniais kartu

B. Grybauskaitė, būdama mokytoja ir auklėtoja, su mokiniais, auklėtiniais išvažinėjo, išvaikščiojo ne tik Lietuvą. Jie aplankė Frunzę, Maskvą, Leningradą (dabar Sankt Peterburgą), Minską, keliavo po Estiją, Latviją ir Lenkiją. „Autobusą užsidirbdavome. Norėdami išvykti į Maskvą, dirbome buvusioje silikatinių plytų gamykloje. Į Minską išvykome irgi padirbėję – lyginome automagistralės šlaitus netoli Gargždų“. Išvykos dviračiais, turistiniai žygiai buvo mokytojos, auklėtojos „duona“. Nors didžiulė atsakomybė gąsdino, vis vien kasmet su mokiniais keliavo.

N. Prževalskio žodžius, jog gyvenimas gražus tuo, kad galima keliauti, kelionių aistros apimta moteris galėjusi patvirtinti po kiekvienos kelionės. „Nesigailiu nė vienos savo kelionės ir joms išleistų pinigų. Jei nebūčiau keliavusi, galbūt turėčiau mašiną, bet aš turiu dviratį ir esu laiminga, kad galiu juo važiuoti, – nepaliaudama šypsotis sakė prisiekusi keliautoja. – Jei gaučiau gyvenimą iš naujo, gyvenčiau taip pat“.

Laima ŠVEISTRYTĖ