Prie atnaujinto partizanų memorialo prisiminti laisvės kovotojų siekiai

Prieš 29 metus, dar egzistuojant sovietinei valdžiai, „Tremtinio“ klubo, patriotiškai nusiteikusių žmonių dėka Gargždų parke surasti laisvės kovotojų palaikai amžinojo poilsio atgulė Gargždų kapinėse. Septyniems partizanams buvo pastatyti kuklūs paminkliukai bei obeliskas, kurio autorius buvo dabar jau šviesaus atminimo tautodailininkas, politinis kalinys Vytautas Majoras.

Praėjusį šeštadienį prie atnaujinto ir pašventinto laisvės kovotojų memorialo po šv. Mišių Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje susirinko partizanų giminės, artimieji, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas. Susirinkusieji pagerbdami laisvės kovotojų atminimą akcentavo, kad jų auka ant laisvės aukuro buvo prasminga.

Palaikus plovė šaltinėlis

Prieš trisdešimt metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aušroje Gargžduose įsikūręs „Tremtinio“ klubas pradėjo gauti informacijos apie Gargždų parke griovyje pokariu užkastus rezistentus. Vyresnės kartos gargždiškiams tai seniai buvo žinoma, tačiau sovietinis režimas laisvės kovotojų atminimą stengėsi apjuodinti ir palikti užmarštyje.

1946 m. rugpjūtį nušautų kelių partizanų išniekinti kūnai buvo sumesti Turgaus (Rinkos) aikštėje, o vėliau užkasti parko griovyje, būtent ten, kur tekėjo šaltinėlis, kurio esą tyrą vandenį Minijos pakrantėje noriai gerdavo žmonės. Šaltinėlis ir dabar tebeteka. Partizanų išniekinimo vietoje, parke, sovietmečiu buvo rengiamos masinės šventės, varžybos, šokiai.

1989 m. rudenį buvo gauti leidimai pradėti rezistentų palaikų paieškas. Parke buvo rasti šešių asmenų, kai kurių tapatybės nustatytos apytiksliai, pagal turimas žinias: atliktą palaikų ekspertizę, nužudymo datą, fizinius ir kitus duomenis. Jų kaulai buvo labai sudūlėję, o per rezistentų brolių Telšinskų ir M. Lukauskienės palaikus 46 m. tekėjo šaltinio vanduo. Griovys, kuriame buvo užkasti nužudytų rezistentų kūnai, buvo prigrūstas šiukšlių ir plytgalių.

1989 m. lapkričio mėnesį į tuometes Laugalių kapines iš senosios Gargždų bažnyčios palydėti juodomis bažnytinėmis vėliavomis ir juodu kaspinu perrišta Trispalve amžinojo poilsio atgulė laisvės kovotojai Algirdas Lukauskas, Juozas Kiekša, Kazys Stonkus, Bronė Vendelytė, Marytė Lukauskienė, broliai Stasys Telšinskas ir Kazys Telšinskas, taip pat palaidoti ir neatpažintos moters palaikai.

Dabar – šviesūs laikai

Praėjusį šeštadienį Gargždų kapinėse po šv. Mišių žmonės susirinko prie Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio proga atnaujinto memorialo žuvusiems rezistentams. Jų laidojimo vietai sutvarkyti 5000 eurų skyrė Klaipėdos rajono savivaldybės taryba.

– Šiais metais mes švenčiame ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, bet taip pat prisimename patirtą tautos skausmą, išgyvenimą. Atsimenu didingą, jautrią partizanų perlaidojimo ceremoniją, kai 1989 m. Gargždų senojoje bažnyčioje buvo pagerbti jų palaikai, o karstus lydėjome centrine miesto gatve. Tada dar tik jautėme Atgimimo pradžią, o spaudoje buvo parašyta, kad jaunas kunigas nežino, ką laidoja… Dabar iškilus į viešumą laiko tėkmėje išryškėja, kad galbūt tas, kas taip rašė, pats nežinojo. Šiandien paveskime Dievo globai ir gailestingumui tuos žmones, kurie rūpinasi, kad laisvės kovotojų paminklo aplinka gražėtų. Dabar jau ne vien tamsus lietuviškas akmuo, įrašai, bet ir apie partizanų kapus išklotas naujas šviesus pamatas liudija, kad gyvename šviesiu laiku, o kovotojų sudėta auka ant Tėvynės Laisvės aukuro buvo prasminga, – prieš pašventindamas atnaujintus partizanų kapus kalbėjo Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas.

Prie atnaujintų laisvės kovotojų kapų jautriai skambėjo moterų ansamblio dainos (vadovė Regina Česnauskienė) apie partizanų kovą ir likimus.

Teko patirti grasinimus

1988 m. įkurto „Tremtinio“ klubo pirmininkė Danutė Paškauskaitė susirinkusiems prie atnaujinto memorialo priminė, kad prieš 29 m. ieškant ir perlaidojant rezistentų palaikus dar tebebuvo sovietų valdžia, tad Sąjūdžio žmonės buvo sekami, tebebuvo gyvi stribai, kurie žudė ir niekino jau nužudytųjų partizanų kūnus viešose vietose. „Tremtinio“ klubas ir sąjūdiečiai tuo metu atkakliai ieškojo partizaninio judėjimo dalyvių palaikų. Jų buvo surasta nemažai.

„Man skambindavo naktimis ir perspėdavo, kad šito darbo nebedaryčiau, kadangi pati galiu atsidurti vienoje iš tų duobių, o klebonui Jonui rašė švelniai „Bangoje“, kad jis nežino, ką daro. Žinoma, tai buvo ir man, ir tuo metu jaunam klebonui neįkainojama patirtis ir istorinės pamokos. Klebonas, kuris Gargžduose dabar jau yra pastatęs naują bažnyčią, buvo pirmas iš tų žmonių, kuris užpildė „Tremtinio“ klubo anketą, o grafoje su klausimu, kuo prisidėsite prie klubo veiklos, užrašė: malda. Ir ta malda jis mus palaiko visus tuos 30 metų. Turime didvyrius, kurie po 10 metų atkaklios kovos už laisvę, pralaimėjo. Tačiau mums pavydi valstybė okupantė, nes pralaimėjimas virto mūsų stiprybe, mūsų tautos laimėjimu. O mes ir toliau dirbkime savo atminties darbą, gražinkime šalį ir meilę jai perduokime jaunajai kartai“, – ragino D. Paškauskaitė.

Motinos likimas – skaudus

Rezistentų brolių Telšinskų iš Kvietinių artima giminaitė Karolina Vičiulienė, savo pasisakymą pradėjusi poetiniu žodžiu apie laisvę gynusiuosius, priminė, kad buvo dvi barikadų pusės: vieniems prie širdies buvo sovietinis režimas, o kas nenorėjo taikstytis, buvo ištremti į Sibirą, kentėjo lageriuose arba žuvo partizanaudami. Pasak jos, žmonės labai bijodavo būti išvežti „prie baltųjų meškų“.

„Telšinskų šeima kaime buvo pažangesnė, šviesesnio mąstymo, daugiau patyrę ir pažinę pasaulio. Jie suprato, ką Lietuvai reikš nepriklausomybės praradimas. Kai 1946 m. stribai sušaudė abu brolius ir kaimynas apie tai pranešė, jų mama glaudėsi pas svetimus žmones. Persirengusi pavargėlės rūbais ji perėjo Gargždus, matė išniekintus sūnų kūnus aikštėje… Gargždų kleboną Viskontą paprašė paaukoti šv. Mišias už žuvusiuosius, o vėliau jos niekas nebematė. Telšinskienės vyras buvo ištremtas į Sibirą, Uralo kalnuose „dingo be žinios“, dar vienas sūnus – Amerikoje. Sovietiniais laikais Telšinskų namai buvo nusavinti, ten įkurta mokykla. Beje, kai Telšinskienė po kurio laiko grįžo ir „prisidavė“ milicijai, ją įleido gyventi į savųjų namų priemenę ir davė dirbti valytojos darbą. Toj priemenėj, kur anksčiau buvo laikomos bulvės, ji 1975 m. mirė“, – skaudžią partizanų mamos istoriją priminė K. Vičiulienė.

Pastatė bendromis jėgomis

„Broliai Telšinskai ir M. Lukauskienė buvo išduoti, apsupti ir Perkūnų kaime 1946 m. rugpjūčio 16 d. sušaudyti. Kazys Telšinskas buvo mokytojas, draugavo su štabo viršininku, Lietuvos laisvės armijos nariu, gargždiškiu Antanu Stalmoku, su kuriuo dirbo pogrindinį darbą ir buvo jo pavaduotojas“, – partizanų kapų atnaujinimo ceremonijoje kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininkas Jonas Šatkus, akcentavęs, jog A. Stalmokui šiemet Gargžduose atidengta memorialinė lenta, o rezistencinę veiklą yra aprašęs a. a. Česlovas Kareckas „Uždegti laisvės žiburį norėjom“.

„Statyti laisvės kovotojams paminklą mus paskatino klebonas Jonas, davė akmenis, projektą padarė V. Majoras. Tada jau vyko Gargždų bažnyčios statybos darbai, talkino meistras Tamošauskas. Iš ūkio paėmiau „gaziką“, suvežėme akmenis, o žmona Rita tuo metu Vėžaičių paminklų dirbtuvėse darbavosi. Buvome jauni, veržlūs, tad viską bendromis jėgomis padarėme“, – prisiminimais dalijosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narys Juozas Lankutis.

Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. nuotr.