Priekulės gimnazistai Prezidentą nustebino Mažosios Lietuvos pajauta
Koks yra nacionalinis, regioninis lietuvio tapatumas? Kas mažą tautą daro stiprią? Kodėl kiekvienam žmogui yra svarbi ne tik jo tautinė, bet ir regioninė tapatybė? Tokius klausimus kėlė Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos 10–12 klasių moksleiviai, LR Prezidento vizito metu gegužės pradžioje pristatę poetinę kompoziciją „Mano žemė“.
„Aš, žmogus, jaunas ar pagyvenęs, esu savo tautos dalis, savo krašto dalis ir aš – savo regiono dalis“, – akcentavo kompozicijos kūrėja, lituanistė Aurelija Daugėlienė.
Poetinėje kompozicijoje – svarbūs klausimai
Poetinę kompoziciją parengusi Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė A. Daugėlienė „Bangai“ atskleidė, kad vos tik sužinojusi apie Prezidento vizitą ir tai, jog reikės pasiruošti pilietiškumo pamokai, pradėjo galvoti pristatymo temą, potemes, susijusias su pilietiškumu. Pasak pedagogės, pasirinkta tema – šiandieninis Mažosios Lietuvos identitetas, scenarijų lituanistė parašė per vieną naktį, o per kelias dienas kartu su Tūkstantmečio mokyklų programos kryptingo draminio ugdymo laboratorijos 9 moksleiviais paruošė pristatymą. Jame taip pat dalyvavo ir muzikos mokytoja Jolanta Petraitienė su instrumentiniu ansambliu.
Dalijantis įvairiomis mintimis nutarta pradėti poetinę kompoziciją tarsi iš paukščio skrydžio: pradedant Lietuva, tada Mažąja Lietuva, savo marių kraštu ir Priekule. Taip iškilo poetinės kompozicijos rėmai, kurią pavadino „Mano žemė“. „Norėjome, kad joje atsispindėtų, kas yra tas nacionalinis visuminis tapatumas ir regioninis tapatumas: aš, žmogus, jaunas ar pagyvenęs, esu savo tautos dalis, savo krašto dalis ir aš – savo regiono dalis. Buvo labai svarbu, kad atsispindėtų probleminiai klausimai: o kas tą mažą tautą daro stiprią? Kodėl kiekvienam žmogui yra svarbi ne tik jo tautinė tapatybė, bet ir regioninė tapatybė?“ – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė.
A. Daugėlienė kalbėjo, kad mes šiandien žinome, kad turime subrendusią moderniąją tautiškumo sampratą, kurios elementas yra piliečių santykis su savo valstybe. „Pagalvojau, kad reikėtų trumpai įterpti ir klausimą, kas yra valstybė? Kad tai yra ne tik sienos, įstatymai, bet svarbiausias yra žmogus. Labai svarbu, kad ir tas mokinukas, kuris yra scenoje, suvoktų, jog jis yra tos valstybės dalis, kad valstybės nebus, jeigu jo nebus, tad tą lietuvio tapatumą ugdyti nuo etninės kultūrinės savivokos“, – paaiškino mokytoja.
Stipraus krašto įvaizdis
Poetinė kompozicija prasmingai vedė link regioninio tapatumo. Jame įsipynė ir 4 balsų sutartine skambėjo Gilijos varpai. „Kodėl varpai? Nes tai ypatinga, jie kviesdavo gyventojus į susirinkimus, prekymečius, skambėdavo karo pavojaus metu ir kitais svarbiais atvejais. Be to, mums irgi itin atsakingas atvejis – atvyko LR Prezidentas. Lietuvininkai net buvo sukūrę eiliuotus tekstus, priminusius varpų skambesį, kai kuriuos mes pademonstravome pasirodymo metu ir tie tekstai imitavo įvairių Mažosios Lietuvos bažnyčių skambesį – kiekvienas kaimelis turėdavo savo varpų skambėjimą“, – pažymėjo A. Daugėlienė.
Kompozicijoje atsispindėjo marių krašto gražybė ir stiprybė, kur vakarų vėjai siaučia. Anot lietuvių kalbos mokytojos, niekaip nebuvo galima atitrūkti ir nuo kraštietės rašytojos Ievos Simonaitytės, kurios vardu pavadinta gimnazija Priekulėje. „Bandėm atkartoti su barškučiais garsus, nes tai yra smėlio, pušų kraštas. Nuo visų tų Mažosios Lietuvos gamtos įvaizdžių pereiname į savo miestelį Priekulę, kur visi Mažosios Lietuvos vėjai atskrieja lygumon ir atsimuša „lenktos gatvelės vingy į raudono namo sieną“, – pristatymo detalėmis dalijosi A. Daugėlienė.
Pasak jos, poetinėje kompozicijoje paminėtas ir Priekulės senamiestis, kurį „palytėjo gotikos pirštai“, nes gi Priekulė buvo labai svarbus miestas, padedantis pasiekti Karaliaučių, Tilžę, Memelį. Minima ir Minija, Vingio parko medžiai, geležinkelio stotis, tiltas, kuriuo nudunda į tolumas traukiniai. „Ta žemė lieka, o toje žemėje yra Priekulė ir esame mes. Ją palyginome su prieš daugelį metų nutūpusiu paukščiu, lyg ir patvirtindami savo meilę ir pilietiškumą, atsidavimą savo kraštui, domėjimąsi jo istorija ir teigiame, kaip ir I. Simonaitytė teigė, kad čia yra mūsų uostas, kuris ir kuria mūsų visų visokeriopą gerovę. Poetinę kompoziciją užbaigėme I. Simonaitytės žodžiais, kuriais tą emociją ir pajautas perdavėme: „Ach, kaip gera…“ – teigė mokytoja.
Jautė garbę ir jaudulį
Mokytoja A. Daugėlienė pasidžiaugė savo mokiniais, jų gebėjimu perduoti reikiamą mintį, emociją. Moksleiviai buvo susitelkę, dirbo ir ruošėsi komandiškai: „Sceninis variantas buvo geriausias nei per repeticijas. Ir mokiniai patys sakė, kad kojos drebėjo, linko, bet tas pasididžiavimas, kad tu gali būti čia.“
Pavykusiu pasirodymu didžiavosi ir mokytoja, teigusi, kad buvo garbė pristatyti savo veiklą šalies vadovui. Ir mokiniai teigė, kad Prezidentas šypsojosi, tad jiems tai buvo teigiama ir džiaugsminga patirtis. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos moksleivė Liepa Tuzikaitė „Bangai“ pasakojo, kad pasiruošimas vyko labai intensyviai, nes turėjo tik tris dienas repeticijoms.
„Didžiulė atsakomybė nugulė ant mūsų pečių, juk mes atstovaujame savo mokyklai. Stovint užkulisiuose iš jaudulio drebėjo visas kūnas, tačiau tik įžengus į sceną visas jaudulys išnyko ir teliko susikaupimas ir noras įgyvendinti viską kuo geriau. Be to, kiekvieną kartą, kai pažvelgdavau į Prezidentą, jis šypsojosi. Tai suteikė man dar didesnio pasitikėjimo savimi. Dėkoju savo mokyklai už šią nepakartojamą galimybę susitikti su šalies vadovu ir esu labai laiminga, kad galėjau prisidėti prie tokio svarbaus įvykio“, – pasidžiaugė moksleivė. Jai antrino ir gimnazistė Milėja Bičkaitytė, teigusi, kad norėjosi pasirodyti kuo geriau, juk atvyko ne tik LR Prezidentas, bet ir Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas.
„Nuolatinė įtampa labai išvargino, tad kitą dieną buvo malonu, galėjome pailsėti, kadangi buvo nedarbo diena. Scenoje esu buvusi ir anksčiau, tačiau šis pasirodymas buvo išskirtinis tuo, kad iš visų buvo jaučiamas susikaupimas ir vienybė. Man baisu nebuvo, nes vis bandžiau sau sakyti, kad Prezidentas irgi žmogus, žmogiška yra daryti klaidas, tačiau po pasirodymo labai didžiavausi savo teatro ir ansamblio draugais“, – kalbėjo mokinė.
LR Prezidentas G. Nausėda darbo vizito pabaigoje „Bangai“ duodamas interviu pirmiausia paminėjo, kad jį itin sujaudino ir nuteikė pakiliai Priekulės Ievos Simonaitytės moksleivių ir mokytojų bendruomeniškumas, gebėjimas suvokti bei saugoti Mažosios Lietuvos unikalumą.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Autorės nuotr.
