Priekuliškės šešioliktasis gimtadienis – Kinijoje

A. Daugėlaitė žavėjosi Didžiąja kinų siena, stipria senosios Kinijos civilizacijos tęstinumo ir rafinuotumo išraiška.

Pažintis su arbatos gėrimo ceremonija.

Šią vasarą penkiolikmetei priekuliškei Augustei Daugėlaitei nusišypsojo laimė porą savaičių paviešėti Kinijoje. Atsidūrusi ten negalėjo patikėti, jog esanti, rodės, nepasiekiamoje Rytų kultūros šalyje. Grįžusi namo negalėjo atsitokėti – sapnavo egzotiškus vaizdus. Galimybę pamatyti šią šalį jai atvėrė kinų kalbos mokymasis vienoje uostamiesčio gimnazijoje.

Į kelionę – per kinų kalbą

A. Daugėlaitės tėvai, anksčiau gyvenę Klaipėdoje, įsikūrė Kuodžių kaime, Priekulės pašonėje, tačiau dukra nepakeitė mokyklos. Augustė – uostamiesčio „Ąžuolyno“ gimnazijos moksleivė, jau dešimtokė. „Devintoje klasėje pasirinkau trečią užsienio kalbą – be anglų ir vokiečių, dar ir kinų“, – kalbėjo mergina. Ir pridūrė, kad ne tik Klaipėdoje moko pastarosios kalbos, bet ir Vilniuje, Kaune ir Šalčininkuose.

Rinktis kinų kalbą ją paskatino domėjimasis Rytų šalių kultūra. Augustė džiaugėsi, jog per metus nemažai išmokusi, nors tik dvi savaitinės pamokos. „Ąžuolyno“ gimnazijoje kinų kalbos moko jauna mokytoja iš Kinijos, su kuria moksleiviai bendrauja angliškai. „Didžiausias dėmesys – kalbai, – pasakojo Augustė. – Kinų kalba galiu prisistatyti, apibūdinti kitus, savo šalį, gyvūniją ir kita.“ Merginai labai įdomu, todėl ji mokosi daugiau nei reikalaujama pagal programą.

Pasak jos, didžiausias kinų kalbos mokymosi privalumas – galimybė išvykti į vasaros stovyk­lą Kinijoje ir iš arti susipažinti su šios šalies kultūra, istorija, tradicijomis, unikaliais istoriniais objektais, pajusti Rytų šalies dvasią.

Pasijuto tarsi sapne

Šią vasarą Augustė pateko tarp 18 laimingųjų šalies moksleivių, išvykusių į Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto suorganizuotą stovyklą Kinijoje. Joje dalyvavo 16 Europos šalių mokinių ir studentų grupės bei Kinijos jaunimo atstovai. Tėvai, už kelionę, vizą, suvenyrus ir kitas išlaidas pakloję apie pusantro tūkstančio eurų, laimingi, kad dukra turėjo šią nuostabią galimybę pamatyti pasaulį. Kita vertus, argi privačiai išsiruošus į Kiniją užtektų tokios sumos viešėti beveik porą savaičių: nekainavo nakvynė, maitinimas.

Mergina prisipažino, kad iš pradžių buvo sunku patikėti atsidūrus išsvajotoje Rytų šalyje, taip pat priprasti prie klimato. „Kai termometras rodė 33 oC karščio, jutiminė temperatūra buvo 42 oC, – sakė pašnekovė. – Saulėtų, giedrių dienų labai mažai – nuolat pilkas dangus, ūkanota. Oras labai užterštas.“

Pekine vykusiame renginio atidaryme visi dalyviai pristatė savo šalis. „Apsirengę marškinėliais su tautine atributika mes lietuviškai dainavome Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“. Mus filmavo centrinė Kinijos televizija“, – pasakojo A. Daugėlaitė.

Gurkšnis kiniškos arbatos

Šenjango mieste, Liaoningo universitete, stovyklautojams kasdien vyko paskaitos apie kinų kultūrą, istoriją, buvo gilinamos kinų kalbos žinios. Beje, tarp Pekino ir Šenjango – 700 kilometrų. „Mus nuolat lydėjo savanoriai – jautėmės saugiai“, – pastebėjo Augustė.

Pasak jos, paskaitose lektorius kalbėjo kinų kalba, o savanoriai vertė angliškai. Klaipėdoje Jeronimo Kačinsko muzikos mokyk­lą baigusią Augustę sudomino paskaita apie kinų liaudies muzikos instrumentus. „Lektorius atsinešė instrumentą, panašų į mūsų kankles, bet didesnį ir kitaip išdėstytomis stygomis. Jis pamokė groti, ir aš, pirmą kartą į rankas paėmusi šį instrumentą, pagrojau žinomą melodiją, nustebindama lektorių“, – šypsojosi pašnekovė.

Įsimintina ir arbatos gėrimo ceremonija. „Mums papasakojo istoriją, kaip Kinijoje atsirado arbata, kaip taisyklingai ją gerti. Ten vietoj puodukų naudojamos delno dydžio lėkštutės. Merginos turi imti ją trimis pirštais, o kitus du ištiesti, vyrai – pastaruosius suglausti“, – dėstė Augustė. Ji pridūrė, kad nedidelį arbatos kiekį reikia išgerti 3–5 gurkšniais, nors galėtum išmaukti vienu ypu. Mergina nepamirš kinų filosofijos: ragauji arbatą, vadinasi, ragauji gyvenimą. Ji įsiminė, kad yra 6 kategorijos arbatų, o jos rūšių – 6 tūkstančiai.

Augustė nepraleido progos moteriškai pasidomėti šilko parduotuve, kurioje šilkinės skaros – nuo 50 eurų. Bet juokingai atrodė ledų porcijos kaina: 13 euro centų. O jie – įvairiausių skonių – ir vaisių, ir daržovių.

Sužavėta ir laiminga

Stovyklautojams teko laikyti baigiamąjį „egzaminą“ – testą, nes patikrino jų kinų kalbos žinias. Augustė laikė pirmojo lygio testą, kuriam reikėjo mokėti 150 žodžių. Beje, kinų kalbos pagrindas – hie­roglifai. Tai kinų pasaulėžiūra, istorija ir logika grįsti ženklai.

A. Daugėlaitė prisipažino nustebinusi lektorių, kiek išmokusi per vienerius metus. „Norint įstoti į universitetą, reikia laikyti trečiojo lygio testą“, – sakė priekuliškė. Ji dar nežino, ar pasirinkus profesiją ateityje prireiks kinų kalbos, visgi dešimtokė žada lankyti kinų kalbos pamokas.

Augustė labai džiaugiasi paviešėjusi Kinijoje. Ir ne dėl to, kad ten sulaukė 16-ojo gimtadienio. „Pamačiau Didžiąją kinų sieną, vadinamą įstabiu karinės inžinerijos srities specialistų darbu, UNESCO Pasaulio paveldo objektą, Uždraustąjį miestą – Mong ir Čing dinastijų imperatoriaus rūmus Pekine. Kokia architektūra, ornamentika. Gražu ir magiška“, – kalbėjo A. Daugėlaitė, dar tebeanimuojanti patirtus įspūdžius.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio arch. nuotr.