Pro Memoria
Paskutinis žodis apie kolegę
2008-ųjų gegužės penktadienis. Rytoj išeis laikraštis. Visi kiti rūpesčiai, darbai ar malonumai tik po to, kai patikrintas, ištaisytas, keliskart apmąstytas straipsnis, parašytas skaitytojų laiško pėdsakais, bus atiduotas spaudai. Dar žvilgsnis į sumaketuotą puslapį: ar teisingai sudėliotos nuotraukos. Dabar jau viskas. Ramu. Galima pasirūpinti savimi. Mat reikia nuvažiuoti į Klaipėdos apskrities ligoninę. Po kelių mėnesių tyrimų sužinoti diagnozę. „Kaip man atsibodo, – tarstels, – jaučiuosi sveika. Gal be reikalo gaištu laiką?“
Greitai vidudienis. Gegužės saulė švelni ir glamonėjanti, vėjas atneša alyvų kvapą. Matau ją besileidžiančią ligoninės laiptais…
Diagnozė perskrodžia pavasario idilę. Vėžys. Reikalinga skubi operacija.
Tokia buvo paskutinė žurnalistės Irenos Kasperavičienės darbo diena „Bangoje“.
Irena Kasperavičienė gimė Veiviržėnuose, gausioje ir draugiškoje Aurelijos ir Vaclovo Daugėlų šeimoje. Čia baigė vidurinę mokyklą, čia skleidėsi jaunatviškas maksimalizmas ir pradėti pamatai didžiajai profesinei svajonei – Vilniaus universitetas, žurnalistika.
Čia sutiko savo pirmąją ir vienintelę meilę – mokyklos ir viso gyvenimo draugą Vidmantą.
Čia, Veiviržėnuose, savo šeimoje ji įgavo dvasios stiprybę ir vidinę harmoniją, kuria dalijosi su visais aplinkiniais.
Būdama giminės šerdis, gražių, stiprių, nuoširdžių santykių vertybes ji skiepijo ir savo pasididžiavimui – mylimiems ir mylintiems sūnums Ramūnui ir Gyčiui.
Kai 2000-ųjų balandžio vėjas pašaukė į dangų Ramūną, jos dvasios stiprybė buvo sukrečianti. Nes jos didieji ramsčiai liko tie patys – šeima, draugai, mėgstamas darbas.
Gražus, su viskuo susitaikantis požiūris į praeitį leido jai susigrąžinti sunkumuose slypinčias vertybes. Ji gerai suprato, kad kartais sunkumas yra geriausias sielos draugas. Ji pažinojo gyvenimo atšiaurumą, žinojo jo neįtikinamą gebėjimą apvilti, o kartais ir sunaikinti. Tačiau nepaisant šių neigiamų galimybių pripažinimo, ji vis tiek išlaikė sveiką, kupiną vilčių ir optimizmo požiūrį į gyvenimą.
Jos akyse ir po sunkios alinančios operacijos, įvairių procedūrų galėjai išvysti šviesą. Toks žvilgsnis yra savotiška palaima ją reginčiam. Tokio žmogaus draugijoje jautiesi sveikas, jautiesi stiprus. Tiesiog jautiesi gerai.
„Aš nė kiek nesigraužiu. Tai mano gyvenimas. Ir visame tame, kas atsitiko blogo, visada buvo daugiau gero“, – atvirumo valandėlę yra išsitarusi Irena.
Irenos Kasperavičienės darbo biografijoje – vos keletas įrašų – universitetas, Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialas. Jos beveik tris dešimtmečius trukęs atsidavimas „Bangos“ laikraščio redakcijai buvo stebėtinas. Jos pagarba spausdintam žodžiui ir skaitytojo poreikiams – nekvestionuojama. Irenai skaudėjo dėl žiniasklaidos piktžaizdžių, skaudėjo ir dėl kartais piktavalių skleidžiamos netiesos apie „Bangą“, nes ji pati visada buvo tiesi. Ji nieko nerašė prieš savo valią arba pagal kitų valią. Gal kartais klydo, bet tiesos ieškodavo diskusijose, nuomonių kaitoje.
Ją mėgo ir gerbė redakcijos kolegos. Jos straipsnių laukdavo skaitytojai, kurie ja pasitikėjo.
Visas Irenos gyvenimas buvo meilė. Meilė savo gimtinei, tėvams, broliams ir seserims.
Meilė savo vyrui, sūnums, marčiai Linai ir stebuklų stebuklui – antrus metelius einančiam anūkėliui Poviliukui.
Meilė savo draugams, kolegoms, straipsnių herojams.
Dabar mūsų eilė pripažinti meilę kaip Gyvenimo vertybių pamatą.
Šviesiausia atmintis apie Ireną būtų, jei įsisąmonintume jos bet kuriomis aplinkybėmis ištartą – „Viskas bus gerai“.
Žmogaus gyvenimas neina lygia vaga, jį nuolat blaško likimas, negailestingai keičia laikas.
Tik meilė išaukština kiekvieną sekundę ir įprasmina žmogaus gyvenimą.
Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redakcijos vardu – Vilija Butkuvienė, redaktorė
Velionė pašarvota Gargždų bažnyčios koplyčioje. Atsisveikinimas su Irena Kasperavičiene, šv. Mišios Gargždų bažnyčioje kovo 26 d., ketvirtadienį, 12 val. Velionė bus palaidota Laugalių kapinėse.
