Pro virtuvės langą
Nelaimės išbandė ir užgrūdino
Rubrikos viešnia – Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė. 11 metų dirba Endriejavo seniūne. Eiti nelengvas pareigas savo gimtinėje jai padeda nuo vaikystės pažįstami gyventojai. Seniūnė supranta jų bėdas, nes pati išgyveno daug nelaimių ir patyrė vargo.
– Kas sunkiausia kaimo seniūno darbe?
– Suburti žmones, nes, rodos, jie nieko nebenori. Ypač užsidariusios jaunos šeimos – tik darbas ir namai. Vakaronėse matai tuos pačius veidus. Suorganizavę renginį ir sulaukę vien pensininkų, galvojame, ar jauni žmonės taip pavargę nuo įtempto gyvenimo, ar mūsų renginiai per žemo lygio… Dabar saviveiklininkų reikia ieškoti namuose, einame kviesti muzikantą groti kaimo kapeloje. Kažkodėl nebeliko potraukio dalyvauti saviveikloje, atskleisti savo gebėjimus, atsipalaiduoti. Endriejavo bendruomenė aktyvi, solidari ir man daug padeda.
– Ar dažnai tenka nuryti nuoskaudą dėl gyventojų nepasitenkinimo?
– Esu labai jautri – reaguoju į menkniekius, todėl nuoskaudų daug. Mano bėda – nemoku ramiai reaguoti. Naktį neužmiegu, jeigu ko nors nepadarau arba neištaisiau negerai padariusi.
– Ar seniūnas gali įtikti visiems?
– Tikrai visiems neįtiksi, nors Endriejavo seniūnijoje, esančioje rajono pakraštyje, gyvena geri žmonės. Čia – sėslių gyventojų kaimai. Juos pažįstu nuo vaikystės, nes užaugau netoli Endriejavo, Pyktiškės kaime. Ir tai privalumas mano darbe. Suprantu, kad priemiesčio seniūnijoje dirbti žymiai sunkiau. Iš miesto atsikėlę gyventojai reikalauja daugiau nei senbuviai. Jie pyksta, kad blogi keliai, kad prastai valomi žiemą. Senieji gyventojai į tai ramiau reaguoja. Iš tiesų ne viskas seniūno galioje: valdžia skiria lėšų.
Endriejaviškiai senokai prašo, kad Veiviržėnų gatvėje, priklausančioje Klaipėdos regiono keliams, būtų įrengtas šaligatvis, nes tai judri, pavojinga kelio atkarpa. Rajono strateginiame plane jis numatytas, bet jau antras meras baigia kadenciją, o šaligatvio nesulaukiame.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Pasakyti teisybę? Visą laisvą laiką praryja namų ūkis. Laikau karvę, 2 prieauglius, šiemet užsiauginau 2 bekonus, bet jau papjovėme. Man padeda kartu gyvenantys sūnūs Nerijus ir Marijus. Ne vienas žmogus manęs klausia, kodėl laikau gyvulius, juk darbo būtų mažiau, tai yra turėčiau laisvalaikio. Bet aš nuo mažens įpratusi prie žemės darbų, gyvulių. Nenoriu keisti gyvenimo būdo, paveldėto iš tėvų. Ir negaliu apleisti savo žemės ir ramiai žiūrėti į dirvonus. Be to, iš ūkelio šiek tiek papildome šeimos biudžetą – turime pieno ir jo produktų, mėsos. Beje, iš pieno spaudžiu sūrius ir dovanoju geriems žmonėms.
– Koks patirtas skaudžiausias išgyvenimas?
– Jų buvo keli. Vienas iš didžiausių buvo prieš 24 metus mirus mano vyrui. Vos 23-ejų likau našlė su dviem mažais sūneliais. Tada nesuvokiau, kas mane ištiko. Teko vienai auginti sūnus, reikėjo atsilaikyti prieš įvairias pagundas. Džiaugiuosi, kad nepaslydau gyvenime. Ir dar. Tais pačiais metais paralyžiavo mano mamą, kuri daugiau nebepakilo iš patalo. Ją slaugiau ne vieną dešimtmetį. Prieš metus mama išėjo amžinybėn. Taigi visą gyvenimą buvau „pririšta“ prie namų, ūkio, įtemptai dirbau. Prieš pusketvirtų metų – vėl nelaimė. Sudegė troba ir visas užgyventas turtas. Ugniagesiai nustatė: gaisras kilo dėl senos, techniškai netvarkingos krosnies. Giminaičiams, seniūnijos žmonėms padedant per pusmetį atstačiau trobą.
– Ar laukiate marčių?
– Gyvenu kartu su sūnumis, bet aš nesikišu į jų gyvenimą. Marčių laukiu nesulaukiu. Neturiu dukros, todėl tikiuosi, kad marti atstos ją.
Sūris pagal Laimutės receptą
Sūriui reikia kibiro pieno, kurį kaitinti iki 70 laipsnių. Tada supilti 150 g obuolių acto ir lėtai maišyti, kol sutrauks varškę. Išėmus ją atvėsinti, įdėti razinų, aguonų, 8 šaukštus cukraus, įberti citrinos rūgšties. Gerai išmaišius, sudėti į sūrmaišį ir paslėgti. Išėmus apibarstyti cinamonu arba vaniliniu cukrumi.
Virginija LAPIENĖ
