Pro virtuvės langą
Muziejininkė norėtų pamatyti Japonijos provincijos muziejus
Rubrikos viešnia – Gargždų krašto muziejaus direktorė Giedrė Mogilaitė. Gargždų krašto muziejus, įsikūręs Sodo gatvėje, prie šimtamečio buvusio Gargždų dvaro parko, dar tik kuria savąją aurą, dar tik jaukinasi lankytojus.
– Giedre, švenčiame vieną iškiliausių valstybės švenčių – Vasario 16-ąją. Gargždų krašto muziejus šiomis dienomis nepoilsiavo, nors Vyriausybės nutarimu galėjo tai daryti, o kvietė lankytojus pasidomėti ekspozicijomis. Kokia šio sumanymo prasmė?
– Muziejus vienas iš tikslų yra ugdyti patriotiškumą. Manau, kad Valstybės atkūrimo diena yra puiki proga tai daryti natūraliai, be jokio pompastiškumo. Šventės dienomis atverdami krašto muziejaus duris lankytojams suteikėme galimybę pamąstyti apie istorinių įvykių svarbą, mūsų senelių, tėvų siekius ir nepriklausomybės puoselėjimo idealus. Gal kasdienybėje kartais neturime laiko apie juos susimąstyti.
– Gargždų krašto muziejus veikia dar tik antras mėnuo. Kokių lankytojų sulaukiate?
– Dažniausiai tai senyvo amžiaus gargždiškiai, kurie, beje, ateina net ne po vieną kartą. Jie atidžiai apžiūri eksponatus, nuotraukų ekspozicijas. Matyt, vyresniajai kartai tai kelia tam tikras asociacijas, žadina emocijas. Į muziejų ateinama ir šeimomis. Maloniausia matyti kai kuriuos gargždiškius, turinčius kolekcininko, istoriko gyslelę. Savo pomėgio jie viešai neafišuoja. Gargžduose yra nemažai šviesių žmonių, neabejingų muziejininkystei. Kai kurie net atneša eksponatų, dovanoja retų nuotraukų.
– Ar esate suskaičiavę, kiek žmonių jau apsilankė mūsų muziejuje?
– Kol kas lankytojų neregistruojame, tai planuojame daryti, kai įvesime bilietus. Tiesa, iš karto noriu nuraminti, kad kaina bus simbolinė. Gal koks vienas litas suaugusiesiems, 50 centų vaikams.
Dabar per dieną sulaukiame 5-10 lankytojų.
– Man atrodo, jog savojo miesto muziejų tiesiog plūste turėtų užplūsti moksleiviai.
– Pavasarį mokykloms žadame pasiūlyti edukacinę programą “Senųjų Gargždų pėdsakais” su ekskursija po miestą. Pačios mokyklos iniciatyvos aplankyti muziejų kol kas nerodo. Matyt, pedagogai labai užsiėmę, beje, kraštotyros būrelių mokyklose yra nemažai. Tad mes, muziejaus darbuotojai, siekiame, kad kuo glaudžiau bendradarbiautume. Rajono mokykloms, moksleiviams pasiūlėme dalyvauti kraštotyros darbų ir rašinių konkurse. “Kas buvo, kai manęs dar nebuvo”. Norėtume atrinkti geriausius darbus, juos apibendrinti, pasidalinti bendra patirtimi. Žodžiu, suvienyti išsklaidytas jėgas.
– Kaip gargždiškiai švęsdavo Vasario 16-ąją nepriklausomoje Lietuvoje?
– Mums dabar sunku suvokti, bet tada žmonės turėjo patriotiškumo pajautą. Gargžduose per valstybines šventes eidavo procesijos, kuriose dalyvaudavo įvairios visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai ir kt.), Rinkos aikštėje vykdavo sueiga, o pakylą, anot a.a. akademiko Jono Lankučio, atstodavo šulinio dangtis. Kalbas sakydavo valstybės tarnautojai, įstaigų vadovai. Šv. Mišiose dalyvaudavo šeimomis, prie altoriaus būdavo išrikiuojamos organizacijų vėliavos.
– Kaip žmonės puošdavosi šventės proga?
– Gargžduose jau vyravo miestietiška apranga, tačiau valstybės šventėse buvo populiaru puoštis tautiniais rūbais.
– Koks Jums, kaip muziejaus direktorei, eksponatas atrodo įdomiausias ar vertingiausias?
– Ko gero, apie XIX a. vid. (data tik apytikslė) žagrė su pririšamu noragu.
Šis eksponatas yra iš tautodailininko Gedimino Rudžio kolekcijos. Svajoju surinkti senų, retų knygų kolekciją. Pradžia jau yra – turime dar prieš spaudos draudimo laikus išleistą lietuvių kalba, bet lenkiškais rašmenimis “Šventųjų gyvenimą”. Dar ieškau spaudos draudimo metu išleistų slaviškais rašmenimis knygų.
Turtingiausia mūsų muziejaus ekspozicija yra fotografijos, pačios įdomiausios, kuriose fiksuojama gargždiškių buitis, šeimos įvykiai.
– Kokį muziejų norėtumėte aplankyti pati?
– Daug muziejų esu aplankiusi internete. Labiausiai norėčiau pamatyti Japonijos provincijos muziejus, kur mažųjų miestelių istorijos ekspozicijos yra darnoje su naujausiomis technologijomis. Tai sukuria nepakartojamą įspūdį.
– Lietuviai po iškilmingos švenčių dalies neapsieina be vaišių stalo. Ar yra išlikę duomenų, kaip anksčiau vaišindavosi gargždiškiai?
– Deja, kulinarinio paveldo nesame sukaupę. Tačiau “Bangos” skaitytojams pasiūlysiu savo močiutės, kurią vadiname babyte, šventinio torto receptą. Šį tortą ypatingomis progomis kepu ir aš pati. Tikrai labai skanus.
Šventinis tortas pagal Giedrę
Reikia biskvito (geriausia naminio). Kremui – 1500 g grietinės (30 proc., tinka “Lankų”), 1,5 stiklinės cukraus, 6 šaukštai želatinos, vanilinio cukraus, citrinų žievelių ir kt.
Grietinę su cukrumi plakti plaktuvu, kol ims standėti (gana ilgai), tada plakant po truputį supilti vandenyje išlydytą želatiną, sudėti citrinų žieveles. Supylus želatiną – nebeplakti! Biskvitą pertepti šiuo kremu, padėti stingti.
Vilija BUTKUVIENĖ
Daugiau: Voke 3
