Puslapio svečias
Menininkui labiausiai patinka auginti vaikus
Vytautas Landsbergis (jaunesnysis), vaikiškų knygelių, skirtų ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams, autorius, poetas, publicistas, kino ir teatro režisierius, muzikos kūrėjas ir atlikėjas balandžio pabaigoje, kai vyko Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, svečiavosi Savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje ir susitiko su vaikais. Jis dainavo, grojo gitara, atsakė į renginio dalyvių klausimus, linkėjo vaikams kurti savo kraštą, kad nenorėtų iš jo išvažiuoti, ragino domėtis liaudies dainomis, stengtis kuo daugiau visko išmokti, kad būtų turtingesni. Po renginio Vytautas Landsbergis sutiko atsakyti į kelis „PraBangos“ klausimus.
– Pastarųjų trejų metų Jūsų kūryba vaikams šiemet įvertinta Vaikų literatūros premija, „Rudnosiuko istorijos“ daugiau nei prieš dešimtmetį, o „Arklio Dominyko meilė“ užpernai išrinktos geriausiomis metų knygomis vaikams. Ar lengva rašyti vaikams? Kas įkvepia: noras auklėti, pataisyti pasaulį, vaikystės pasakos ir prisiminimai?
– Vaikams rašau lengvai. Gal todėl, kad turėjau pasakingus senelius, vaikystėje girdėjau daugybę pasakų, o dabar šalia turiu adresatą – esu 5 vaikų (sūnus Gabrielius suaugęs ir jau turi savo šeimą) tėtis. Matau, kaip vaikai reaguoja, kas jiems patinka, dažnai jie man padeda kurti. Iš kur žmogaus galvoje atsiranda mintys? Manau, kad jos ateina iš Dievo, iš angelų. Grybaudamas su vaikais pajutau, kad žinau visą knygą „Arklio Dominyko meilė“, beliko tik sėsti ir parašyti. Kai mes buvom vaikai, pedagogika buvo didaktiška, auklėjimas ėjo iš aplinkos. Dabar pastebėjau, kad rašydamas turiu suformuoti vertybines nuostatas, turiu pasakyti kažką svarbaus, bet negaliu tiesiog moralizuoti.
– Viename straipsnyje cituojate Viliaus Orvido sodyboje ant akmens iškaltą frazę „Nugalėkime blogį gerumu“. Ar tikite, kad gerumas įveikia blogį? O abejingumą?
– Taip, tikiu. Principai nusakyti didžiųjų mokytojų, filosofų, o patikriname savo gyvenimu. Ar abejingumas blogis, nenoriu būti kategoriškas. Gerumas yra meilė, o ji visada duoda rezultatą. Šiuo metu žiniasklaidoje akcentuojami kiti dalykai, ir žmonės yra pamiršę, koks gražus jausmas yra meilė.
– Kokios, Jūsų nuomone, baisiausios šiuolaikinės visuomenės ydos ir koks amžinųjų vertybių likimas?
– Visur daug mėšlo: politikoje, žiniasklaidoje… Žmogus sakydamas apie kitą, kad šis yra vagis, ko gero, pats toks yra. Mūsų valstybė šiuo metu be proto, nes rūpinasi ne tais dalykais, negalvoja apie dvasinius, nepakankamai skiria dėmesio švietimui, vaikams. O amžinosios vertybės yra amžinos.
– Viename interviu sakėte, kad gyvenime ieškote taisyklių, kurios būtų universalios kaip 10 Dievo įsakymų. Kokias pavyko rasti?
– Pavyzdžiui, magneto dėsnį. Gėris traukia gėrį, blogis – blogį. Mūsų baimės prišaukia nelaimes: ko bijome, tas atsitinka. Kai bijai, nebelieka meilės. Ir atvirkščiai: kai imi mylėti, rūpintis, baimė išnyksta. Pamačiau, kad viena mano dukrytė kažko bijo, ir parašiau knygą „Pelytė Zita“. Joje mažas patarimas, kaip kovoti su baimėmis.
– Iš sostinės persikėlėte į provinciją. Kodėl pasirinkote Anykščius? Ką atradote? Ar nesigailite palikęs Vilnių – daugelio jaunų žmonių svajonę? Kaip gyvenamosios vietos pakeitimas paveikė kūrybą?
– Į provinciją persikėliau dėl ekonominių priežasčių – su vaikais išgyventi Vilniuje nebuvo lengva. Pasirinkau Anykščius, nes iš ten mano seneliai, todėl šitas kraštas man mielas. Ilgai gyvenau Vilniuje ir nežinojau, kokia Lietuva yra už sostinės. Anykščiuose radau kitokius žmones, bet pirmiausia laiką, tekantį ramiai. Nieko nepraradau, o radau daug. Man reikėjo provincijos patirties. Anykščiuose užkalbina nepažįstamas žmogus: „Sveikas, Vytautai. Kaip tau sekasi?“ ir man gera, nes čia domisi tuo, ką aš veikiu. Anykščiuose parašiau geriausius savo kūrinius. Vilniuje galvojau, kad esu nekūrybingas, o Anykščiuose kuriu greitai ir daug, „nusirašydamas“ nuo gamtos. Tačiau mano vaikai čia nepritapo, juos traukia Vilnius, o Anykščiuose leidžia tik savaitgalius. Nors Vilnius irgi geras, tačiau aš jame jaučiuosi kaip darbe.
– Ar visos veiklos sritys Jums teikia vienodą pasitenkinimą? Jei tektų rinktis, kam atitektų pirmenybė: literatūrai, teatrui ar kinui? Kur geriausiai save realizuojate?
– Jei turi penkis pirštus, tai kurio labiausiai gaila, jei tektų skirtis? Kiekvieno, ar ne? Kažkada norėjau būti aktorius, bet kai apie tai pasakiau tėveliui, jis man patarė baigti universitetą, o jau paskui aš galėsiąs būti kas norėsiu: aktorius, režisierius, muzikantas ar dar kas nors. Tada man nelabai patiko jo nuomonė, bet dabar aš jam esu dėkingas, kad galiu rašyti knygas ir vaikams, ir suaugusiesiems, dainuoti, groti, kurti muziką, režisuoti spektaklius, filmus… Du mėnesius Klaipėdos dramos teatre statau spektaklį ir, prisipažinsiu, man truputį pabodo, noriu rašyti. O visų labiausiai man patinka auginti vaikus…
– Nedaug vyrų tikriausiai išdrįstų taip prisipažinti…
– Mane domina angelų pasaulis. Vaikai ir moterys panašūs į angelus, o vyrų kartais gaila kaip rasės. Jie save sunaikins, degraduos, nes susireikšmina ir vaidina „kietus“. Apie ką su jais galima kalbėtis? Apie muskulus ir mašinas. Vyrai nesirūpina dvasiniu pasauliu. Jie – kariai. Tačiau jau viskas nukariauta, sugriauta, reikia prikelti. Nors yra ir moterų, skraidančių su kardais, tačiau norėčiau, kad kada nors mūsų valstybę valdytų moteris. Manau, kad tai galėtų būti Dalia Grybauskaitė…
– Kokią įtaką Jūsų kūrybai turi žmona?
– Kartais manau, jog po kūriniais reikėtų rašyti dvi pavardes – vienas, be žmonos tiek nepadaryčiau. Ji ir mano studijos „A propos“, kurioje kuriami filmai apie menininkus, direktorė. Gal kada nors ir knygas patys leisime.
– Dėkoju už pokalbį.
Laima ŠVEISTRYTĖ
