Puslapio svečias
Futbolininkas didžiuojasi vienintele savo meile
Liepojos „Metalurgs“ futbolo klube žaidžiantis 24 metų gargždiškis Tomas Tomašauskas šią vasarą sumainė žiedus su savo išrinktąja 24 metų gargždiške Ugne. Prisiminus ypatingą šventę buvo puiki proga pasikalbėti ne tik apie futbolą, bet ir apie asmeninį gyvenimą.
Negalėjo nesportuoti
– Kada susidomėjai ir pradėjai žaisti futbolą?
– Kai buvau septynerių metų, į pirmąją futbolo treniruotę mane atvedė senelis, kuris užsiiminėjo žirgų sportu. Visa mano šeima buvo sportininkai: mama žaidė tinklinį, tėtis – bėgikas, tad kaip ir neturėjau pasirinkimo nesportuoti. Gargžduose labiausiai išplėtota ir populiari sporto šaka buvo futbolas, tad ir pradėjau lankyti jo treniruotes.
– Kur teko žaisti?
– Kai treniravausi Gargžduose, mane pakvietė į „Bangą“. Vėliau žaidžiau Klaipėdos „Atlante“. Iš ten pakvietė į Maskvos „Dinamo“ futbolo klubą, kur praleidau dvejus metus. Tačiau tai buvo ne itin sėkmingas etapas. Galima sakyti, kad ten tik buvau, tačiau žaisti galimybių beveik neturėjau. Grįžęs pusę sezono žaidžiau Kaune. Dabar jau dveji metai žaidžiu Liepojos „Metalurgs“ futbolo klube.
– Kur patiko labiausiai?
– Be abejo, kad Gargžduose. Čia viskas buvo pažįstama ir sava. Kitur tekdavo daug jėgų skirti susipažinimui, prisitaikymui prie komandos draugų ir panašiai.
– Tai galbūt dar sugrįši į „Bangą“?
– Kol kas dar nesibaigė kontraktas su Liepojos klubu. Tačiau, kai jis baigsis, jei gaučiau pasiūlymą, galbūt ir grįžčiau.
– Kaip sekasi tavo atstovaujamam Liepojos klubui?
– Žaidžiame aukščiausioje Latvijos lygoje. Kol kas esame pirmi. Bet ant kulnų mina antroji komanda, kuri nuo mūsų atsilieka tik vieno taško skirtumu. Vilčių laimėti čempionatą vis dar yra. Taip pat žaidžiame ir Baltijos lygoje, kurioje yra stipriausi Latvijos, Lietuvos ir Estijos futbolo klubai. Čia mums sekasi puikiai.
Kartu jau aštuonerius metus
– Liepojoje gyveni jau dvejus metus, gerai ten jautiesi?
– Gyventi Liepojoje man patinka. Tai nedidelis kurortinis, labai gražus miestas. Smagu, kad šalia yra jūra, paplūdimys. Be to, ir Gargždai ne taip toli.
– Žmona Ugnė, kai pradėjai žaisti Latvijoje, išvyko kartu su Tavimi. Kuo ji ten užsiima?
– Kol kas yra namų šeimininkė. Jei rimtai, tai dabar ji dar mokosi magistrantūroje, rašo magistro darbą.
– Susiejus gyvenimą su sportininku tikriausiai dažni palydovai yra vienatvė ir laukimas. Kaip ji tai išgyvena?
– Išties dažnai būna, kad manęs nebūna namie, tenka žaisti varžybose įvairiuose miestuose. Bet ji su tuo susitaikė. Galbūt todėl, kad jos tėtis irgi sportininkas (Ugnės tėtis – sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys – aut. past.). Tad augdama ji buvo įpratusi, kad jo dažnai nebūdavo namie. Pagal tėtį ir vyrą išsirinko.
– Kiek laiko esate kartu?
– Draugauti pradėjome dešimtoje klasėje, tai dabar jau aštunti metai. Ji yra pirmoji rimta ir vienintelė mano meilė. Visada buvau ir esu įsitikinęs, kad tai žmogus, su kuriuo noriu praleisti visą savo gyvenimą.
– Kai žaidei Maskvoje, ji buvo čia. Ar sudėtinga palaikyti santykius per atstumą?
– Manau, kad tai tik dar labiau sutvirtino mūsų ryšį. Labai pasitikime vienas kitu, todėl problemų nekildavo.
Futbolas – didžiulis malonumas
– Susituokėte šią vasarą po aštuonerių metų draugystės, kodėl taip ilgai delsėte?
– Abu žinojome, kad vestuvės anksčiau ar vėliau bus. Vis pritrūkdavo laiko joms organizuoti, bet pagaliau jas surengėme. Vedybos nieko nepakeitė, galbūt tik privertė susimąstyti, kad išties labai vienas kitą mylime ir vertiname.
– Ar tai buvo šventė, apie kokią svajojote?
– Vestuves šventėme vienoje kaimo sodyboje. Tai buvo tradicinės lietuviškos vestuvės su dideliu būriu žmonių. Abu likome patenkinti, nes šventė pateisino mūsų lūkesčius. Kaip viską prieš tai įsivaizdavome, taip viskas ir buvo.
– Ar esi romantiškas?
– Tikrai nesu nei romantikas, nei per daug dėmesingas. Kartais dovanoju žmonai dovanas, pradžiuginu gėlėmis. Nors pripažįstu, kad galėčiau tai daryti ir dažniau.
– O tavo žmona domisi futbolu?
– Net labai, paprastai stebi visas varžybas, kuriose žaidžiu. Ugnė studijuoja socialinį darbą, yra gera psichologė. Todėl dažnai su ja pasikalbu apie savo sėkmes ir nesėkmes sporto srityje. Ji duoda naudingų patarimų, labai mane palaiko psichologiškai. Tai man padeda suvaldyti emocijas. Mat išbėgęs į aikštelę esu visai kitoks nei gyvenime, galima sakyti, pasikeičiu šimtu procentų. Tampu emocingas ir net piktas.
– Kokių turi pomėgių?
– Kolekcionuoju monetas. Taip pat abu su žmona labai mylime šunis. Auginame rusų toiterjerą ir norime įsigyti dar vieną. Vis dėlto didžiausias mano pomėgis – futbolas. Tai man ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir didžiulis malonumas.
– Apie ką vakarais susėdę svajojate?
– Planuojame šeimos pagausėjimą. Taip pat turime minčių statytis namą Gargžduose. Nežinau, kur dar teks žaisti, bet baigęs karjerą norėčiau grįžti ir įsikurti gimtajame mieste.
Milda JUDELYTĖ
