Puslapio svečias

Mokslų daktaro pozicija: saugas, bet ne kapitonas

Gargždiškis Remigijus Riekašius savo laisvalaikį skiria keliems pomėgiams: šachmatams, knygoms, kelionėms ir, žinoma, futbolui. Vaikystėje Gargždų sporto mokyklą kelis mėnesius lankęs Remigijus sako supratęs, jog jam nepakanka užsispyrimo ir kad šioje srityje ypatingų laimėjimų nepasieksiąs. Tačiau Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir teisės katedros vedėjas, socialinių mokslų daktaras su futbolu susijęs iki šiol. Jis Lietuvos stadionuose stebi “Bangos” rungtynes ir fiksuoja tai, kas vyksta aikštėje. Vėliau rašo apžvalgas internetiniam puslapiui, apie rungtynes informuoja mūsų laikraštyje. Remigijaus apžvalgos detalios, tačiau nesmulkmeniškos, jis perteikia ne tik rezultatą, bet ir veiksmą, tad skaitydamas supranti, kad rašo šios sporto šakos žinovas. Įsikūrus VšĮ “Gargždų futbolas”, jis parengė ilgalaikės futbolo plėtros Klaipėdos rajone koncepciją.

– Kada futbolas tapo Jūsų pomėgiu?

– Vaikystėje. Pirmiausia kaip ir kiti berniukai žaidžiau su kiemo draugais, paskui pabandžiau lankyti treniruotes Sporto mokykloje, tačiau įvertinau savo galimybes ir nusprendžiau, kad šioje srityje nieko nepasieksiu. Pamenu, 1985 ar 1986 metais pirmą kartą ėjau į stadioną žiūrėti, kaip žaidžia Romas Šileika. Mano tėvai nuomojo antrą aukštą pas R.Šileikos tėvus – taigi buvome pažįstami.

– Kas Jus stebina, piktina ir žavi, kai žiūrite stadione futbolo rungtynes?

– Kadangi stebėdamas rungtynes kai ką turiu ir pasižymėti, nes grįžęs rašysiu apžvalgą, nebėra galimybių sirgti už komandą aistringai, o aš mėgstu pašūkauti. Man patinka, kai sirgaliai komentuoja žaidėjų veiksmus ir siūlo savo sprendimus. Laimei, žaidėjai aikštėje ne viską girdi, ką šūkauja sirgaliai, o šie save dažnai laiko geriausiais žaidėjais, treneriais ir teisėjais. Man patinka, kai palaikyti savo komandą skatinama kultūringai, neįžeidinėjant varžovų. Lietuviai nėra konfliktiški. Protestų tyrimai – viena iš mano mokslinio darbo sričių. Tyrinėju konfliktus, jų priežastis ir manau, jog Lietuvoje niekada nebus tokių grupių, kurios važinėja paskui komandą muštis. Didžiausios muštynės ten, kur žaidžia britai. Beje, kuo žemesnio lygio komanda, tuo daugiau mušeikų. Piktina neobjektyvūs teisėjai, nuo jų daug kas priklauso, tad būna, kai jie sąmoningai žlugdo vieną ar kitą komandą, o diskutuoti su kai kuriais teisėjais žaidėjams nepatartina, nes jam gali būti parodyta geltona kortelė. Pas mus nedaug aukšto lygio teisėjų.

– Nuo ko priklauso žaidimo sėkmė?

– Nuo daugelio dalykų: futbolininkų pasiruošimo, nusiteikimo, aikštės, rungtynių grafiko ir net sirgalių. Tikras sirgalius, o tokių “Banga”, manau, turi kelias dešimtis, supranta, kad komanda atiduoda visas jėgas ir, nors ji pralaimi, vis tiek ploja. Tikri sirgaliai stebi rungtynes bet kokiu oru, važiuoja su komanda, kai ji žaidžia ne namie. Jeigu ne darbo dieną vyktų rungtynės, ko gero, ištikimiausi “Bangos” sirgaliai ir į Marijampolę ar į Visaginą važiuotų. Norėčiau, kad “Banga” turėtų dainą, kurią trauktų komandos sirgaliai. Žaidimo sėkmė priklauso ir nuo aikštės. Gargžduose Policijos komisariato stadione žaisti sudėtinga, nes sunku suvaldyti kamuolį – aikštė nelygi. Gaila, kad mūsiškiai neturi dirbtinės dangos aikštelės, tad kai tenka Kaune ar Vilniuje žaisti tokioje aikštelėje, jiems yra sunku. Mūsų “Banga” šį sezoną iš 17 rungtynių 11 žaidė išvykose. O juk namų sienos padeda… Liepos mėnesį, kuris dažniausiai yra karščiausias, – futbolininkams atokvėpis. Įsivaizduokite, jei sirgaliams karšta, ką kalbėti apie žaidėjus. Be to, kartais per 8 dienas tenka žaisti 3 rungtynes. Tai didelis krūvis ir profesionalams.

– Ilgalaikės futbolo plėtros Klaipėdos rajone koncepcijoje rašote, jog 1991-2000 m. Gargždų futbolas išgyveno aukso amžių. Ar tikite, kad tai gali pasikartoti?

– Manau, jog gali ateiti geresni laikai. Tai lemia treneriai, o Gargžduose jų jau kelios kartos: M. Terentjevas, A. Blinstrubas, K. Repšys, V. Liutikas, G. Ratkus, M. Jonelys ir kiti. Gargžduose futbolas turi tradicijas. Kai kurie epizodai aistruolių atmintyje labai ryškūs, tad šiandien lengviau kviesti žiūrovus į stadioną.

– Kokia Jūsų nuomonė apie moterų futbolo ateitį Gargžduose?

– Gargždai turės moterų futbolo komandą. Ir gerų rezultatų ji turėtų pasiekti greičiau, nes kol kas nedidelė konkurencija – Lietuvoje moterų futbolas tik vystomas.

– Futbolo aikštėje visi žaidėjai užima savo pozicijas: saugai, gynėjai, puolėjai, vartininkas. Gal galima išvesti paralelę su kasdienybe: kokia Jūsų pozicija?

– Ko gero, būčiau saugas, bet ne komandos kapitonas. Galiu kurti, bet nesiveržiu į lyderio pozicijas. Tačiau jei yra poreikis, galiu toks būti.

– Kam, be futbolo, skiriate savo laisvalaikį, jeigu jo turite, nes Jūs labai užsiėmęs universitete?

– Jei žmogus gali pasakyti, kad tingi, vadinasi, yra laisvo laiko perteklius. Aš kartais taip pasakau… Universitete dirbu darbą, kuris patinka. Į vieną iš populiariausių – viešojo administravimo -specialybę stoja stipriausi abiturientai. Su jais įdomu diskutuoti. O laisvalaikiu skaitau ne tik profesinę, bet ir grožinę literatūrą. Esu perskaitęs beveik viską, ką parašė S. Kingas, D. Grišemas. Nors poezija nėra mano aistra, iš lietuvių poetų mėgstu V. Mačernį, A. Baltakį, Salomėją Nėrį.

Nuo 1994 metų esu aktyvus šachmatų klubo “Mintis” narys. Z. Bitino dėka šachmatai – viena iš geriausiai organizuotų sporto šakų rajone. Šachmatai man žavūs tuo, kad tai individualus žaidimas: jei pralaimi, gali kaltinti tik save.

Su žmona, kuri, beje, fotografuoja visose „Bangos“ rungtynėse, mėgstame keliauti. Kiekvieną vasarą aplankome bent vieną Europos miestą. Buvome Londone, Berlyne, savo mašina keliavome į Rygą. Netrukus skrisime į Amsterdamą. Truputį sumaišėme eiliškumą pagal A. Šabaniausko dainą… Skirtinguose miestuose akį traukia skirtingi dalykai. Nors lietuviai nesunkiai prigyja svečiose šalyse, man už Gargždus, iš kurių beveik nebuvau pabėgęs, nieko nėra geriau. Kitose šalyse – kita kultūra, papročiai, tad gyventi svetur galėčiau tik laikinai.

Laima ŠVEISTRYTĖ