Puslapio viešnia
Trenerė svajoja apie savo šokių studiją
Klaipėdos universitete Menų fakultete choreografiją studijuodama Irina Berankienė prieš 5-erius metus Gargžduose subūrė sportinių šokių kolektyvą „Rolina“ ir šiandien mėgaujasi darbu, apie kurį svajojo būdama dar mokinė. Šokių ji moko ir Ketvergių pagrindinės mokyklos, kurioje dirba choreografijos mokytoja, mokinius, ir „Rolinos“ šokėjus. Iki vėlumos trunkančios treniruotės, konkursai savaitgaliais įvairiausiose Lietuvos vietose – Irinos kasdienybė. Tad ir mūsų pokalbis – apie šokius, vaikus ir svajones.
Pradžia – vaikystėje
– Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai ant parketo?
– Mamos gyvenimo svajonė buvo šokiai, bet ji neišsipildė. Mano sesuo kaip ir aš – sportinių šokių trenerė. Brolis su šokiais dabar nesusijęs, bet labai ilgai šoko. Vaikystėje lankiau išraiškos šokius. Jie primena baletą, daug plastikos. Vėliau – sportinius šokius. Visada traukė darbas su vaikais, kitokio neįsivaizdavau, todėl svarsčiau, gal stoti į pedagoginį universitetą. Draugai šokėjai siūlė rinktis choreografiją, vienas jau studijavo Klaipėdos universitete. Taip įstojau į Menų fakultetą. Studijuodama ištekėjau. Gimė dukra Gintarė, ir mano mokslai nutrūko, grįžau gyventi į Kauną. Į Klaipėdą su visa šeima pratęsti studijų grįžau 1999 metų rudenį. Studijas baigiau tik 2003 m. Būdama 4 kurse, subūriau šokėjų grupę „Vaivorykštės“ gimnazijoje, o vėliau ėmiau nuomotis patalpas Gargždų kultūros centre. Čia pat Klaipėda, todėl nustebau, kad iki tol Gargžduose nebuvo sportinių šokių kolektyvo.
– Taip ėmė pildytis svajonė dirbti su vaikais?
– Kiekvienais metais kviečiu įvairaus amžiaus šokėjus šokti sportinių šokių. „Rolinoje“ – trys vaikų grupės. Jos šoka disko ir kitus ritminius šokius, valsą, tango, Vienos valsą, fokstrotą, kvikstepą, ča ča ča, pasodoblį, rumbą, džaivą. „Roliną“ lanko ir mano dukra. Jai neblogai sekasi, tačiau savo ateities susieti su šokiais nesvajoja. Sportiniai šokiai kitokie negu sceniniai. Tai sportas, reikalaujantis ištvermės. Todėl ne visi gali siekti rezultatų, kai kurie šoka savo malonumui. Tačiau darbu labai daug galima pasiekti. Pažįstu šokėjų, kurie šoka, nors yra pilnapadžiai. Yra ir tokių, kurie kelerius metus nejautė ritmo, o vėliau puikiai sekasi. Repetuojame kasdien po valandą su kiekviena amžiaus grupe. Savaitgaliais mokau ir individualiai. Dirbant su vaikais reikia kantrybės, ištvermės. Be to, kiekvienas vaikas – individualybė. Vienam gali pasakyti griežčiau, o kitam – tik švelniai.
Mes patys kasmet organizuojame du konkursus – „Gargždų taurė“ ir „Rolinos“ taurė“. Į konkursus atvažiuoja šokėjų iš visos Lietuvos.
Reikia laiko ir investicijų
– Vaikai dalyvauja ir rajono renginiuose. Jie mėgsta koncertuoti?
– Vaikai mėgsta ir koncertuoti, ne vien varžytis dėl vietų ir apdovanojimų. Visada sutinkame pasirodyti rajono renginiuose Gargžduose, Drevernoje, Judrėnuose ir kitur, kur esame kviečiami. Pamenu, šokome V. Gaigalaičio globos namuose vienos senolės jubiliejaus proga. Koncertai – taip pat patirtis, todėl vaikams patinka juose dalyvauti. Esame parengę aštuonis koncertinius numerius.
– Rezultatai, ko gero, priklauso ir nuo tėvelių, kurie investuoja į vaikų šokius, negailėdami nei lėšų, nei laiko?
– Tie vaikai, kurie siekia rezultatų, kiekvieną savaitgalį važiuoja į konkursus. Ateityje planuojame vykti ir į užsienį. Noriu, kad vaikai pamatytų, kaip konkursai vyksta ten. Tėveliai daug investuoja į savo vaikų ateitį: kainuoja kelionės, užsiėmimai, drabužiai, avalynė. Nauji šokių bateliai – 100-200 Lt. Žinoma, galima pirkti ir angliškus, bet jie dvigubai brangesni. Tačiau, jei nėra galimybės įsigyti naujų, galima pirkti dėvėtus. Jie kainuoja apie 50 Lt. Mergaičių suknelės skirtingos pagal amžiaus grupes. Vaikų ir jaunučių grupės mergaitės puošiasi trumpomis, kukliomis suknelėmis, jaunės – ilgomis, su blizgučiais, atvira nugara. Jaunėms jau galima naudoti makiažą. Sukneles šokėjams Lietuvoje siuva tik trys siuvyklos: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Siuvykloje parenkamas individualus modelis ir spalva, o audinius parsiveža iš Anglijos. Vyresniųjų grupių šokėjoms niekada nesiūs dviejų vienodų modelių. Priklausomai nuo blizgučių, modelio ir kt., ilga suknelė kainuoja nuo 1000 Lt iki 3000 Lt. Šokių drabužių madas stebiu konkursuose, vėliau bandau pritaikyti savo šokėjams.
– Ar šeima nepyksta, kad Jūs kasdien iki vėlumos ir savaitgaliais ne namuose?
– Man labai padeda vyras. Nors jis ne šokėjas, tačiau mėgsta šokius ir mane supranta. Ne veltui kolektyvas vadinasi „Rolina“ – garsų sąskambis iš vyro ir mano vardų. Rolanas nesiskundžia dėl mano gyvenimo ritmo. Dažnai visi trys vykstame į konkursus. Juose dažnai dalyvauju ne tik kaip kolektyvo vadovė, bet ir kaip teisėja. Teisėjaudama nebegaliu prižiūrėti savo šokėjų, tai ugdo jų savarankiškumą. Esu dėkinga tėveliams, kurie kartu su vaikais vyksta į konkursus. Būna, jog išsiruošia visa šeima. Vaiko pasiekti rezultatai – didelis tėvelių nuopelnas.
Suaugusieji atsipalaiduoja
– Šokiu užkrėtėte ir suaugusiuosius. Kuo skiriasi darbas su jais?
– Gal jie užsikrėtė žiūrėdami šokių šou per televiziją? Šiemet susirinko labai šauni, darbšti, įvairaus amžiaus (16-50 metų) 12 porų grupė. Dauguma iš jų šeimos. Renkasi du kartus per savaitę. Žinoma, jie atėjo ne vargo vargti, ne rezultatų siekti, o atsipalaiduoti ir maloniai praleisti laiką. Su jais dirbdama ir pati atsipalaiduoju, nepajuntu, kaip pralekia laikas. Šio amžiaus grupę mokau europietiškų ir Lotynų Amerikos šokių, salsos. Žinoma, technika supaprastinta, tai tarsi buitinis variantas. Pati labiausiai mėgstu lėtą valsą, sambą ir rumbą.
– Ar stebėjote „Lietuvos šokių dešimtuką“ ir „Šok su žvaigžde“?
– Žinoma, stebėjau. Juk šoko mūsų geri draugai Viktorija Engelgardt-Bajor ir Artūras Bajor, Andrius Butkus. Mes visi kartu mokėmės. O universitete visi labai draugiški, nes statant šokius, kadangi reikia 8 porų, tenka kviesti studentus iš kitų kursų. Žinoma, sirgau už juos ir balsavau. Pati tokiame šou nedalyvaučiau, nes negalėčiau aukoti nei šeimos, nei savo kolektyvo, be to, tai būtų didžiulis fizinis krūvis. Daugiau nei prieš dešimt metų būčiau sutikusi, o dabar tokiame šou man įdomiau būtų padėti kaip choreografei.
Provincija negąsdina
– Gyvenate Dituvoje. Dirbate Ketvergiuose ir Gargžduose. Nejaučiate nostalgijos Kaunui ar kitam didmiesčiui?
– Visada svajojau gyventi prie jūros. Čia man ir žmonės kitokie. Iš pradžių vyras ragino grįžti į Kauną, bet kai baigiau studijas, vyras pradėjo studijuoti statybų inžineriją Klaipėdoje. Dukra jau lankė mokyklą Klaipėdoje. Man čia gera. 38 kilometrai kasdien iš namų į darbą ir atgal man nėra didelis atstumas, nes prie atstumų buvau pripratusi gyvendama Kaune. Anksčiau į Kauną važinėjome vos ne kiekvieną savaitgalį lankyti vyro senelių. Vėliau nusprendėme juos pasikviesti gyventi kartu su mumis. Kaune liko tik mano sesuo. Mama – Anglijoje, tėtis – Amerikoje, brolis – Norvegijoje.
– Jeigu turėtumėte daugiau laisvo laiko, ko labiausiai trokštumėte? Apie ką svajojate?
– Didžiausia šventė – išsimiegoti ir pažiūrėti televizorių. Rytas prasideda Ketvergių pagrindinėje mokykloje, kur turiu savo auklėtinius aštuntokus ir šokėjų grupę. Po darbo Ketvergiuose skubu pas savo „Rolinos“ šokėjus Gargžduose. Namo po treniruočių kas vakarą grįžtu po dešimtos. Kai turiu laisvą dieną, mėgstu su augintiniais išeiti pasivaikščioti į mišką. Turime vokiečių aviganį Arą ir anglų koker spanielį Dafnę. Gyvename nuosavame name (jį pasistatėme savo rankomis), mėgstu tvarkyti aplinką, prižiūrėti rožes. Norisi pailsėti ir nuo muzikos, ir nuo šokių. Tačiau tikrai nesu taip pavargusi, kad norėčiau viską palikti ir kur nors toli išvažiuoti.
Didžiausia svajonė – turėti savo šokių studiją. Joje būtų ne tik repeticijų salė. Norėčiau išdėlioti vaikų laimėtas taures, pakabinti vaikų diplomus, nuotraukas. Laimime gana dažnai, todėl ir tolimesnėse Lietuvos vietose jau žino, kur yra Gargždai.
Laima ŠVEISTRYTĖ
