Puslapio viešnia
Ramunė Bosienė: „Man nesunku būti menininko žmona“
„Esu sukūręs nemažai darbų, tačiau tvirtai žinau, jog nė pusės tiek nebūčiau padaręs, jei ne mano žmona. Ji taip pat menininkė ir galbūt galėjo dar daugiau nei aš pasiekti, tačiau liko vyro šešėlyje, pasiaukojo dėl manęs. Ramunė sudarė man visas sąlygas darbui ir kūrybai. Ji ant savo trapių pečių laiko tris namų kampus, simboliškai vieną palikdama man“, – taip knygoje iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ apie savo žmoną yra pasakęs Gargžduose nuo 2003 metų gyvenantis ir kuriantis skulptorius Algirdas Bosas.
Šiandien mūsų puslapio viešnia – menininko žmona, Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos dėstytoja Ramunė BOSIENĖ.
– Pirmiausia noriu paklausti, kaip jaučiatės Gargžduose?
– Man nėra svarbu, kur gyventi: Vilniuje, Bombėjuje, Klaipėdoje ar Gargžduose. Gerai ten, kur mano šeima, ten, kur turime užsiėmimą, darbą. Matyt, genetiškai paveldėjau klajoklio dvasią. Mano močiutė buvo lietuvaitė, o senelis – čigonas. Esu kaunietė, bet teko studijuoti Vilniuje, gyventi Panevėžyje, Klaipėdoje, o dabar Gargžduose.
– Vis dėlto kodėl pasirinkote Gargždus?
– Daug metų gyvenome Klaipėdoje, S. Nėries gatvėje. Man į darbą, Algirdui – į studiją, vaikams – į mokyklą buvo keli žingsniai. Nereikėjo mašinos, viską pasiekdavome pėstute. Tačiau ilgainiui supratome, kad neturint savo kiemo Algiui darosi sunku kurti. Pradėjome dairytis sodybos. Mane labiau traukė į Palangos pusę, o vyrui svarbiausia buvo ramybė ir kad niekas netrukdytų.
Gargždus, galima sakyti, pasirinkome atsitiktinai. Čia turėjome tik dvi pažįstamas šeimas. Kai apžiūrėjome vieną rekomenduotą namą, nusivyliau ir pasakiau: „Lubos žemos, čia tik kurmiai gali gyventi arba reikia jį perstatyti“ ir nuėjau į mašiną. Laukiu Algio, o jis neateina. Pavaikščiojau po kiemą – jis man patiko. Tačiau to namo nepirkome, bet ir kito visus metus neieškojome. Taip išėjo, kad po metų sugrįžome. Keletą metų kūrėmės. Dabar čia gyvename su dukros Gabijos šeima.
– Jūsų specialybė – rūbų modeliavimas – labai moteriška ir tokia, apie kurią svajoja daugelis merginų. Papasakokite apie save daugiau.
– Esu baigusi tuometį Vilniaus dailės institutą, rūbų modeliavimo specialybę. Institute susipažinome su Algiu ir po 3,5 metų draugystės susituokėme. Gimus vaikams, mano karjera ilgam nutrūko. Sūnų Kristijoną, kuriam dabar jau 35-eri, pati auginau iki 6, dukrą Gabiją – iki 5 metų. Mano jaunystės laikais rūbų modeliavimas nebuvo gerai apmokamas darbas, todėl kažkam reikėjo uždirbti duoną. Algis jau studijų laikais buvo tarp savo srities lyderių. Aš supratau, kad turiu sudaryti sąlygas jam kurti. Kai vaikai ūgtelėjo, pradėjau ir aš dirbti. 15 metų buvau buitinių paslaugų kombinato „Gintaras“ Klaipėdoje vyriausiąja dailininke. Turėjau puikias sąlygas kurti kolekcijas, dirbti tikrą kūrybinį darbą. Mano žinioje buvo visas eksperimentinis cechas. Tačiau permainų metais viskas griuvo, „Gintaro“ nebeliko. Nedrįsau imtis privačios veiklos, ir vyras nelabai tam pritarė, nors dabar matau, kad pradėjusios nuo nedidelių siuvyklėlių kolegės dizainerės susikūrė neblogą verslą. Aš nuėjau į pedagoginį darbą ir iki šiol dėstau E. Balsio menų gimnazijoje rūbų dizainą. Vaikai noriai mokosi šio dalyko. Tai jiems kur kas įdomiau nei akademinis piešimas. Kasmet keli mokiniai pasirenka rūbų dizaino studijas. Vienas iš jų – Marius Janušauskas jau yra nemažai pasiekęs, nuolat tobulinasi Europos šalių mados namuose.
– Ar Jūsų vaikai taip pat pasuko meno keliu?
– Ne, nenorėjome ir nesistengėme jų nukreipti šia linkme, nors tiksliesiems mokslams ypatingų gabumų neturėjo. Tačiau pasirinko šiek tiek su menais susijusias specialybes. Dukra Gabija baigė Klaipėdos medicinos mokyklą, manikiūro ir makiažo specialybę, o sūnus Kristijonas pradinių klasių mokytojo su dailės pakraipa. Vėliau dar studijavo anglų kalbą, dabar išvykęs į Airiją, kurioje dirba ir mokosi informacinių technologijų. Šią vasarą jį aplankiau ir likau labai patenkinta tuo, kaip jis ten gyvena. Dukra, kuri turi 11 metų sūnų, neseniai pradėjo dirbti Gargžduose „Linos“ salone.
– Atskleiskite savo elegancijos paslaptį…
– Neturiu tokios. Net kremo nenaudoju, nors pas dukrą rasčiau visą kosmetikos parduotuvę. Nesportuoju, nors jaunystėje žaidžiau krepšinį pas S. Butautą. Tačiau būtent jis pastebėjo, jog neturiu kovotojos charakterio. Mėgstu baseiną, vaikystėje plaukiojau. Ir dabar svajoju įsirengti jį savo kieme. Nesilaikau dietų, bet valgau labai nedaug.
– Drabužius perkate ar siūdinatės?
– Parduotuvėse, galima sakyti, neperku nieko, nebent golfuką. Visa kita siūdinuosi. Tačiau nemėgstu apsikrauti daiktais, todėl drabužių turiu labai nedaug. Sezonui pasirūpinu „uniforma“ – vienu ansambliuku ir su juo mielai vaikštau kasdien. Keičiu tik aksesuarus: šalikėlius, apyrankes, sages, diržus…
– O kas madinga šį rudenį?
– Mada – kaip rudens lapai, todėl nesiūlyčiau jos vaikytis. Pati į jokią madą ar kryptį nesiorientuoju. Kur kas svarbiau surasti savo stilių ir žinoti, koks ilgis labiausiai tinka, koks pečių plotis ar siluetas. Gerai, jei kas pataria iš šono. Visa kita galima sukurti, atnaujinti aksesuarais. Dabar madinga blizgi oda – diržai, ja aptrauktos sagos, ja puošti užtrauktukai ir kt. Kartais ne drabužis, o mažytė detalė padaro stebuklą…
– Moterys dažnai padejuoja, kad norint atrodyti elegantiškai, madingai reikia storos piniginės…
– Materialine prasme niekada nebuvau reikli. Man užteko minimumo, nors galėjau reikalauti, kad vyras kurtų tai, kas gerai apmokama. Algirdas yra padaręs nemažai antkapinių paminklų, jie labai originalūs, šilti. Labai norėčiau, kad kada nors jie būtų „surinkti“ į vieną albumą. Jei būtų juos kūręs, šeimai būtų nieko nestigę. Būtume galėję atostogauti, kur panorėję. Tačiau Algirdas neturėjo tikslo „gyventi gerai“, todėl paminklus darė tik tiems žmonėms, kuriuos gerai pažinojo. Menininkų šeimos pajamos – nestabilios, tarybiniais laikais nuolat trūkdavo pinigų, tačiau kažkaip gyvenome ir tragedijos nedarėme. Yra vienas dalykas, kurio pavydžiu kitiems – tai kasmetinės atostogos. Mes niekada jų neturėjome, nes Algirdas neleidžia sau atostogauti. Jis labai disciplinuotas. O vienai man neįdomu…
– Sakoma, kad su menininku sunku gyventi…
– Man nesunku. Neturėjau susikūrusi vyro idealo, nežinojau, kaip jis turėtų atrodyti, kokio ūgio būti, ar kokią profesiją turėti. Bet dar jaunystėje žinojau, kad tekėsiu tik už to, kurį mylėsiu. Visos mano draugės dizainerės jau pakeitė po du tris vyrus. Suprantu, kad dviem menininkams šeimoje būna sudėtinga: ir vienas nori kurti, ir kitas. Aš supratau, kad vienam reikia atsiduoti šeimai. Mes su Algirdu pažįstami 40 metų, o susituokę 36. Nesiblaškėme. Šia prasme esame nemadingi ir neįdomūs: nei skyrėmės, nei išdavėme vienas kitą, nors tiek vyras, tiek aš kitos lyties dėmesio nestokojome.
Irena KASPERAVIČIENĖ
