Puslapio viešnia
Džiazo melodijos visada apie meilę
Kvietinių kaime jau trejus metus gyvena Seimo nario, muzikanto Vytauto Grubliausko šeima. Vyrui išvykus į Seimą, jo žmona, asociacijos „Klaipėdos Pilies džiazo festivalis“ prezidentė Inga Grubliauskienė viena rūpinasi namais bei trimis atžalomis. Tardamasi su Inga dėl pokalbio įsitikinau, kad įvairiausių darbų sūkuryje nuolat besisukanti jauna ir energinga moteris viską kuo puikiausiai spėja. Paskambinusi susitarti dėl interviu laiko sužinojau, kad tos dienos naktį ji su visa šeima išskrenda atostogų į Afriką. Mintyse jau atidėliojau interviu po kelionės, bet Inga žvaliu balsu patikino, kad į klausimus galinti atsakyti internetu dar iki išskrendant. Atsakymus gavau ankstyvą rytą, prieš pakylant lėktuvui.
Miestą iškeitė į kaimą
– Jūsų vyras Vytautas vieno pokalbio metu minėjo, kad persikraustyti iš buto uostamiestyje gyventi į namą Kvietinių kaime buvo jūsų idėja. Kodėl taip sugalvojote?
– Klaipėda – geras miestas. Čia yra jūra, ir žmonės labai geri. Bet dar geriau Kvietiniuose. Kai į pasaulį pradėjo belstis trečias vaikas – mūsų mažoji Elzė – tapo aišku, kad trijų kambarių bute vargiai išsiteksime. Todėl butą Klaipėdoje ir iškeitėme į namą kaime. Svarbiausia buvo švarus oras, gamta.
– Kaip prabėga jūsų įprasta darbo diena?
– Ryte tenka anksti keltis. Tada ginčytis su dukromis dėl jų darželinukiško garderobo, žiūrėti, kad sūnus pasiimtų kuprinę į mokyklą. Po to darželyje vyksta ilgas atsisveikinimas, vėliau – lėkimas į susitikimus. Per darbo dieną tenka bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis: muzikantais, verslininkais, valdininkais ir kitais menui artimais asmenimis. Laimė, šiemet Klaipėdos universitete jau baigiau edukologijos magistro studijas. Mat tarp visų kitų darbų vis tekdavo laiko rasti ir mokslams.
– Po įtemptų dienos darbų tikriausiai gera grįžti į savo ramybės uostą Kvietinių kaime, kokie būna vakarai šeimoje?
– Su vaikais aptariame dienos aktualijas. Tada vyksta prausimasis ir „Hario Poterio“ skaitymas. Pradėjome nuo Kalėdų ir tikiuosi iki pensijos perskaityti jiems visas išleistas knygas. Suguldžiusi vaikus, sėdu prie kompiuterio ir dirbu Pilies džiazo festivalio vardan. Noriu, kad klaipėdiečiai galėtų pelnytai didžiuotis šiuo festivaliu, suteikti galimybę nemokamai išgirsti pasaulinio lygio žvaigždes.
– Manau, jūsų pastangos tikrai nelieka nepastebėtos, festivalis visada sulaukia didelio džiazo mylėtojų dėmesio, džiaugiatės tuo?
– Džiazo gerbėjai, atvažiavę iš kitų miestų, juokauja, kad klaipėdiečiai tikri mazochistai. Nes tik jie gali stovėti teatro aikštėje merkiant lietui. Festivalio moto tai atspindi geriausiai: gera muzika – geriems žmonėms.
– O ką pačiai gyvenime reiškia džiazas?
– Džiazas – ne vien muzikos stilius, tai gyvenimo būdas. Jis suvedė ir su Vytautu. Atėjau į džiazo klubą paklausyti Kongo, ir širdyje jis pasiliko visiems laikams. Tipiška situacija: aš jį įsimylėjau ausimis, o jis – akimis. Kai važiuodami automobilyje klausomės džiazo, vaikai dažnai klausia, apie ką ši muzika. Mes su Vytu visada juokdamiesi ištariame tą patį atsakymą: „Apie meilę“ .
Barimuisi nešvaisto laiko
– Kaip jaučiatės, kad vyras tapo Seimo nariu?
– Kai pasakė, kad nori kandidatuoti į Seimą, jaučiausi apgauta. Juk ištekėjau už šaunaus džiazmeno, lietuviškojo L. Amstrongo, už šmaikštuolio Kongo. O štai vieną dieną jis ima ir pareiškia, kad bus Seimo narys. Baisu. O jei rimtai, tai nelabai man patiko jo noras kandidatuoti, bet argi gali žmogui piršti savo nuomonę, jei jis dar jaučiasi savęs nerealizavęs kitose srityse.
– Ar sunku ištverti tuos nuolatinius išsiskyrimus?
– Namuose jis būna visą likusį nuo posėdžių laiką. O romantiškam pasiilgimui tos kelios dienos nebuvimo pats tas. Dažnai Vytautui sakau, kad net susipykę mes negalime sau leisti tokios prabangos kaip “nekalbadieniai”. Kartais, jei bandau suraukti kaktą ir pasirodyti esanti pikta, jis irgi primena, kad ir taip mažai laiko būname dviese, tai negi dabar jį švaistysime barimuisi. O šiaip gyvename kaip ir visi, ir verkiam, ir juokiamės. Visko nutinka.
Nuostabiausias poilsis – kelionės
– Ar lieka laiko sau, ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Esu moteris, ir kas būdinga moterims, man nėra svetima. Tačiau man keistai atrodo žmonių didžiavimasis rankinėmis, prekiniais drabužių ženklais. O, kad nusipirkus atitinkamą drabužį žmonės taptų geresni, atidesni, tolerantiškesni vienas kitam. Tada būtų puiku. Ne drabužis turi puošti žmogų, bet žmogus jį. Savo vaikams taip pat skiepiju supratimą, kad kitus vertintų pagal jų nuveiktus darbus, draugiškumą, o ne pagal žaislų brangumą ir kiekį.
– Kaip suprantu, labai vertinate nuoširdumą ir paprastumą?
– Nuoširdumas ir paprastumas turėtų būti kertinės charakterio savybės. Didžiausia blogybe laikau puikybę, pasipūtimą. Kažkur perskaičiau gražią mintį, kad žmogus į kitą žmogų gali žiūrėti iš aukšto tik tiek laiko, kol išties jam ranką ir padės atsikelti iš duobės.
– Kaip atsipalaiduojate, pailsite?
– Pats nuostabiausias poilsis man yra kelionės. Mėgstu keliauti savarankiškai, prieš tai susidariusi savo maršrutą. Manau, kad niekada nepatirsi tiek nuotykių, jei gidas tave vedžios „už rankos“. Esu buvusi Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Čekijoje, Belgijoje, JAV, Japonijoje. Visada įdomu pažinti svetimos šalies tradicijas, kultūrą, virtuvę, žmones. Svečiuodamasi kitur niekada nepamirštu apsilankyti ir vietose, kur groja džiazą.
– Kokie džiazo klubai paliko didžiausią įspūdį?
– Įdomiausia buvo aplankyti „Blue Note“ džiazo klubą Japonijoje, Kyoto mieste. Maniau, kad džiazo klube japonai džiazuoja klūpodami. Pasirodo, ne. Džiazas ir Japonijoje džiazas. Beje, keista ten būdavo matyti dalykiškas moteris, besinešančias nešiojamus kompiuterius ir vilkinčias kimono. Jų nebuvo daug, bet tai paliko nepakartojamą įspūdį.
Su vaikais kalba apie viską
– Auginate tris žavius vaikus – 9 metų Žilviną, 7 metų Saulę ir 3,5 metukų Elzę – kokia esate mama?
– Dar pamiršote paminėti ketvirtąjį – nesantuokinį Vytauto kūdikį – Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. O mama esu kaip ir visos. Labai noriu, kad vaikai atsimintų, kaip jiems skaičiau pasakas, dainavau lopšines, ar kaip vasarą sode palapinėje miegojome. Grįžusi namo nepuolu brūžinti grindų, o apsikabinusi vaikus pasėdžiu. Kalbamės apie viską. Jie kartais užduoda tokių klausimų, kad net suglumstu. Pavyzdžiui, sūnus neseniai paklausė, kas sukūrė Dievą. Aš atsakiau, kad jis buvo visada. O jis pažėrė man naują klausimą: „Ką tai reiškia visada? Nekonkrečiai kalbi.“
– Kiek žinau, dėmesiu apgaubiate ne tik savo atžalas, bet ir globos namų auklėtinius?
– Trejus metus organizavau globos namų auklėtinių išleistuves juos paliekantiems aštuoniolikmečiams. Niekas tų vaikų gražiai neišleidžia į gyvenimą. Tad kilo idėja sukurti jiems šventę. Organizavome kelionę limuzinu, vaišes restorane su garsių muzikantų koncertu, skrydį lėktuvu, išvyką į vandens atrakcionų parką. Bet aš čia tik variklis. Tai įgyvendinti visada padeda daugybė gerų žmonių. Aš juos tik įtikinu pasidalinti savo gerumu su kitais. Niekada negali žinoti, kas gali atsitikti mums, ir kas gali tada nutikti mūsų vaikams.
Milda JUDELYTĖ
