Pusmetis Ispanijoje pagal mainų programą ERASMUS+: ar verta?

Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą kaupia patirtį. Tik problema ta, kad visa tai darome dažniausiai bijodami. Jeigu tik pradėsi kažką naujo, ši palydovė veiks kartu. Neverta net skaityti straipsnių, kurie žada atskleisti, kaip reikia pažaboti baimę. Atsakymas tik vienas – drebėti, bet vis tiek daryti. Tokiu nusiteikimu, būdamas Klaipėdos universiteto studentas, taip ir padariau, išvykau 6 mėnesius pasimokyti svetur ir tuo pačiu atostogauti. Taip įsivaizdavau – juk tai – Valensija (Ispanija)!

Vengimas kuria baimę
Vis dar kyla didelis džiaugsmas prisiminus, kad išdrįsau išvažiuoti ir nusiskinti gyvenimiškos patirties. Nors ir galėčiau užriesti nosį ir skelbti tik tobulą pusę, kad gyvenau Ispanijoje, mokiausi privačiame universitete nemokamai, gavau stipendiją ir dėl finansų nereikėjo jaudintis. Tačiau neturiu tokio tikslo, buvo ir kita pusė, ne tik nuotykiai. Teko susidurti su nepatogiomis situacijomis: ispanų kalbos nemokėjimu, akademiniais iššūkiais anglų kalba, svetima ir nepažinta kultūra, pirmas kartas, kada gyvenau vienas kitoje šalyje.
Kur dar mano paties vidiniai kompleksai ir įsitikinimai apie save patį, kad nesugebėsiu, neįveiksiu, neišmoksiu, kurie tikrai neprisidėjo prie saugumo jausmo. Tačiau sudėjus viską į bendrą paveikslą, rezultatu esu labai patenkintas. Tad, jeigu yra galimybė važiuoti laikinai svetur – net negalvokit pasiduoti baimei.

Atvykėliams – ispaniškas grafikas
Nuvykęs į Valensiją turėjau išlaikyti penkis egzaminus iš sporto ir grupių psichologijos, organizacinio klimato, miego sutrikimų bei emocijų ir motyvų psichologijos. Kai pamačiau savo paskaitų tvarkaraštį, apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad gavau tikrai ispanišką grafiką. Paskaitos prasidėdavo 13.00 val., o baigdavosi 17.00 val. Tačiau pasisekė tik mums, atvykusiems, nes vietiniai mokosi nuo ryto iki vakaro.
Pati koordinatorė buvo supratinga, kuri juoko forma pareiškė, jog stengėsi sudėlioti patogų grafiką žinodama, kad atvykome ne tik mokytis. Tačiau prie šio tobulumo buvo sąlyga, kad privaloma lankyti paskaitas, kurios buvo žymimos. Nuo lankomumo priklausė dalis bendro pažymio. Taip pat per egzaminus nebuvo nuolaidžiaujama. Teko girdėti, kad ERASMUS+ studentams egzaminai yra juoko formos. Tačiau iš savo patirties šio mito negalėčiau patvirtinti, reikėjo įdėti nemažai pastangų sesijai pasiruošti.

Bibliotekos įpročio neprisijaukinau
Negalvoju, kad ten studentai tai jau daug geresnėmis sąlygomis mokosi negu lietuviai. Yra keletas skirtumų, kuriuos patyriau ten. Visų pirmą dėl to, kad dauguma studentų nedirba po paskaitų. Tikrai įprasta Lietuvoje pamatyti studentų, kurie darbuojasi kavinėse ar parduotuvėse po paskaitų. Ispanai mieliau trauks ne į darbą, bet į bibliotekas, kurios būna visada pilnos, o ypač sesijos metu jos tiesiog perpildytos.
Kai kurios bibliotekos dirba net visą parą, nes studentų ateina net naktimis. Aš pats neprisijaukinau šio įpročio, nes man geriausia buvo mokytis savo kambaryje vienam. Nebent aš klystu, galbūt Lietuvos did­miesčiuose bibliotekos irgi yra populiarios, tačiau Klaipėdoje tenka matyti visas bibliotekas pustuštes.
Kitas pastebėtinas dalykas, kad Lietuvoje, kaip ir ten, taip pat vyksta tarpiniai atsiskaitymai prieš egzaminus. Tik man buvo keista, kad beveik visus šiuos darbus atlikdavome klasėje, namuose papildomai beveik nieko nereikėdavo daryti. Taip pat buvo keista girdėti ir kreiptis į savo dėstytojus vardais, man tai tikrai nėra įprasta Lietuvoje, o ten visiškai normalu.
Na, žinoma, taip pat didelis privalumas mokytis Ispanijoje, jeigu moki ispanų kalbą, nes mokslas ten žymiai pigesnis negu Lietuvoje. O kalbant apie tai, kas mane šokiravo, kad angliškai negeba kalbėti ne tik vietiniai, kuriuos dar galima pateisinti, nes yra vyresnio amžiaus, bet ir patys studentai. Man tai buvo neįprasta.

Nemažai studentų nepraleidžia progos studijų metu pasinaudoti programa ERASMUS+. Ryžausi ir aš, Klaipėdos universiteto psichologijos studijų studentas, išvykau 6 mėnesius pasimokyti svetur ir tuo pačiu atostogauti. Taip įsivaizdavau – juk tai – Valensija (Ispanija)! Šiame straipsnyje tęsiu pasakojimą, kaip man sekėsi, o pirmąją publikaciją galėjote skaityti praėjusio šeštadienio numeryje. Kitą kartą dar papasakosiu ir apie ispanų gyvenimo būdą.

Ne krūpčioti, o veikti
Labiausiai nerimaudavau, kai reikėdavo daryti pristatymus prieš visą auditoriją anglų kalba. Jų iš viso buvo keturi. Pamenu, reikėjo paruošti pristatymą angliškai apie melatoniną, padedantį įveikti miego sutrikimus. Labai bijojau, o dar didesnę baimę kurstė kompleksai dėl netobulos anglų kalbos. Tačiau neleidau sau krūpčioti, o suėmiau save ir kibau į darbus. Pasakiau sau, jog tam ir esu, kad mokyčiausi. Išsiverčiau visą mokslinį straipsnį idealiai, kad suprasčiau, apie ką jis nuo pradžios iki galo. Tada suskaidžiau svarbiausius akcentus, mokslinius žodžius pasikeičiau į paprastesnius, kad būtų lengviau tarti ir nepamirščiau jų reikšmės. Ir viskas pavyko, nes už pristatymą gavau 75 proc.
Kaip ir Lietuvoje paskaitose – teorija, dar praktinė užduotis, ir tiek. Tačiau Valensijos universitete labiausiai įsiminė paskaita apie miego sutrikimus, kai buvome laboratorijoje. Dėstytoja gavo leidimą iš pacientų, kurie gydėsi ligoninėje dėl įvairių miego sutrikimų. Mes žiūrėjome vaizdo įrašus, kaip jie miega, ir turėjome nustatyti, koks miego sutrikimas žmogui pasireiškia. Tai buvo labai įdomu ir neįprasta užduotis.

Mokymosi metodika
Tačiau atsiskaitytais tarpiniais darbais iššūkiai nesibaigė. Artėjant sesijai pradėjau jausti stiprų nerimą, nes baimė pradėjo kukuoti man į ausį tą patį, ką ir visą gyvenimą: nepasiseks, neišlaikysi, reikės grąžinti stipendiją. Iš nenoro grąžinti stipendiją ir principo siekiant įveikti baimę intensyviai mokiausi. Lygiai taip pat suėmiau save į nagą, neleidau sau krūpčioti ir ruošiausi egzaminams. Mano išmokimo metodika buvo labai paprasta: kiekvieno dalyko skaidres versdavausi iš anglų kalbos į lietuvių, kad suprasčiau kontekstą. Tada visą medžiagą rašydavau į sąsiuvinį ranka, tik jau angliškai. Sąsiuvinyje pasižymėdavau tik raktinius žodžius lietuviškai, kad nepamirščiau prieš tai perskaityto konteksto. Ir rezultatas buvo sėkmingas, išlaikiau visus egzaminus, o baimė išraudonavo iš gėdos ir pasitraukė nuo manęs.

Prieš išvykimą
Kartais liūdna, kad norint patirti naujų dalykų, kurie augina, dažniausiai reikia patirti diskomfortą. Visada pavydžiu žmonėms, kurie yra drąsūs, nebijo ir daro. Aš save priskiriu prie tų žmonių, kurie dėl visko nerimauja. Turiu užsirašęs net visus kamavusius išgyvenimus, kuriuos jaučiau prieš pat išskrisdamas į Valensiją. Gdansko oro uoste turėjau laukti 8 valandas iki kito skrydžio, tad tą laiką galėjau išnaudoti rašydamas ir reflektuodamas, kas tuo metu vyko su manimi. Išvykau turėdamas daug ribojančių įsitikinimų apie save, kad nesugebėsiu ir ne man tokie iššūkiai. Erzina, nes tuo pačiu metu tai kausto, bet ir kyla pyktis, kad neadekvačiai save nuvertinu. Galiu pasidalinti net savo dienoraščio įrašu, parašytu oro uoste prieš visus įvykius, kuriuos dar tik patirsiu nuvykęs: „O kaip man seksis ten, nežinau, bet žinau, jeigu neišbūsiu ir grįšiu anksčiau negu reikia, tai mano savivertė taip sutrupės, kad norėsiu prasmegti į žemę. Jausiuosi didelis nevykėlis.“ Šis sakinys tik atspindi, kokį didelį spaudimą sau dariau išskrisdamas. Atrodo, neleidžiu net pagalvoti apie suklydimą.
Kitas pavyzdys iš dienoraščio atskleidžia baimę, o rašymas padėjo išanalizuoti giliau, ko būtent aš bijau. Teiginys, kad „bijau anglų kalbos“, yra labai paviršutiniškas. O rašant dienoraštį paaiškėjo, kad aš bijau ne kalbos, o kad reikės daugiau darbo ir laiko, kad suprasčiau medžiagą. Nerimą pastiprino ir tai, kad mokykloje ne itin aukštu balu išlaikiau egzaminą: „Mane gąsdina, kad viskas vyks anglų kalba, juk man taip mokykloje ji nesisekė, egzaminą išlaikiau prastai. O gal aš bijau ne kalbos, o sunkesnio darbo, jog teks ilgiau pasėdėti, kad suprasčiau, nuolat versti mokslinius terminus, rašyti darbus kita kalba, kas užims daugiau laiko.“

Mokytis iš savo sėkmės
Kas gi nebijo nesėkmės?.. Aš iš karto prisimenu psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio išsakytą mintį, kad reikia mokytis iš sėkmių. O jų, manau, turime kiekvienas, nes smulkios sėkmės slypi gyvenimo rutinoje. Tik kartais jas atrodo reikia prisiklijuoti prie veidrodžių arba su juodu markeriu užsirašyti ant veido, nes kai ateina nesėkmė, tai visos sėkmės lieka užmarštyje. Nebent, jeigu skaitote ir Jums taip nebūna, džiaugiatės ilgai savo sėkmėmis, tai tada sveikintinas dalykas.

Danielius EINIKIS