Regionų ministerija: panacėja regionams ar biurokratijos plėtra
Valstybės biudžete karštligiškai ieškoma papildomų lėšų gynybos stiprinimo poreikiams, skelbiamas vajus biurokratijai, jungiamos kai kurios biudžetinės įstaigos, kivirčijamasi dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio ir t. t., tačiau pinigų stygiaus akivaizdoje pernai Regionų forume subrendusios minties šalyje įkurti Regionų ministeriją neatsisakoma.
Vyriausybė ketina iki 2026 metų vidurio įsteigti Regionų ministeriją, kuri būtų atsakinga už regionų plėtros užtikrinimą, gyvenimo kokybės čia gerinimą ir didesnį savivaldos savarankiškumą.
Nors norminiai aktai ministerijai steigti jau rengiami, tačiau viešojoje erdvėje tebediskutuojama, ar dar viena Lietuvos Vyriausybės institucija bus panacėja įgyvendinant regionų politiką, ar tik biurokratijos plėtra ir dar vienas šašas ant mokesčių mokėtojų pečių? Iki šiol nėra tiksliai įvardijama, kiek kainuotų tokios ministerijos steigimas. Tai jau būtų 15-oji ministerija šalyje.
Siekia regioninės politikos stiprybės
LR prezidento Gitano Nausėdos ambicinga idėja įsteigti naują ministeriją, atsakingą už regionus, pirmiausia siejama su noru sustiprinti nacionalinę regioninę politiką bei užtikrinti įvairių sektorių veiksmų dermę skirtinguose Lietuvos kraštuose. Tai esą galėtų prisidėti prie tolygesnės šalies plėtros, mažinant socialinę ir ekonominę atskirtį tarp didmiesčių ir periferijos.
Prezidentūra ir Vyriausybė pabrėžia, kad ministerijai būtų patikėta formuoti „horizontaliąją“ regionų politiką, kuri kol kas „išsibarsto“ tarp atskirų žinybų, todėl bendro regiono interesus vienijančio požiūrio neretai pasigendama. Esą šiuo metu regioninės plėtros politikoje nėra lyderio poziciją užimančios ministerijos: regioninė politika išblaškyta tarp ministerijų ir institucijų. Taip pat tikimasi, kad naujoji institucija užtikrintų sklandesnį ES fondų ir investicijų valdymą. Vienoje vietoje sukaupus svarbiausias regionų plėtros funkcijas, būtų paprasčiau koordinuoti projektus, o savivaldybėms – efektyviau planuoti vietos raidą bei siekti finansinio savarankiškumo.
Kritikai, žiūrėdami į kitų šalių patirtį, perspėja, jog tikrasis iššūkis slypi ne tiek teisiniame mechanizme, kiek administraciniame pasirengime ir aiškiuose galios perdavimo principuose. „Be to, būtinas politinis nuoseklumas: paprasta steigimo deklaracija problemų neišspręs, jei ministerijai nebus suteikti aiškūs įgaliojimai ir atitinkamas finansavimas“, – samprotauja Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dėstytojas dr. Arūnas Burlinskas.
„Ministerija yra kuriama iš dalies atidalijant Vidaus reikalų ministerijos tam tikras funkcijas ir kitų ministerijų funkcijas, bet su funkcijomis išeina ir žmonės, kurie tas funkcijas įgyvendina, ir finansai. Bus toks suneštinis reikalas iš įvairių ministerijų ir papildomo drastiško finansavimo augimo nenumatome“, – spaudos konferencijoje balandžio mėnesį yra aiškinęs G. Paluckas.
Bėda yra lozungai
Pastaruoju metu Seimo Ateities komitetas surengė keletą reprezentatyvių diskusijų šia tema, siekdamas plėtoti dialogą su savivalda. „Jei norime, kad regionai kurtų ne tik vietinę, bet ir nacionalinę vertę – turime liautis perrašinėti strategijas ir pradėti veikti. Ir jei reikia – keisti visą sistemą“, – posėdžio pabaigoje pabrėžė pirmininkas V. Grubliauskas.
Seimo Ateities komitetas siunčia aiškią žinią: regionai neturi likti pažangos „dekoracija“ – jie turi tapti jos varikliu. Tai reikalauja pereiti nuo centralizuoto valdymo prie regioninės specializacijos, nuo dokumentų – prie rezultatų.
Ateities forumo diskusijoje gegužės mėnesį pasisakiusi Seimo narė Ilona Gelažnikienė ragino atsigręžti į regioninės politikos tikslą – mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose. „Skirtumai tarp mūsų savivaldybių pagal ekonominius ir socialinius rodiklius – vieni didžiausių visoje ES. Vertinant vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą, skirtumai tarp Lietuvos regionų siekia 2–3 kartus“, – vardija I. Gelažnikienė. Jos įsitikinimu, „regionų ateitis – tai visos Lietuvos ateitis, todėl investicija į jų stiprinimą yra ne prabanga, o būtinybė.“
Seimo valdančiosios daugumos Regionų ministerijos steigimo įkarštį malšina opozicijos kritika. Seimo narys, liberalas Simonas Kairys rėžia, kad tokios ministerijos steigimo idėja yra vienas didžiausių šios koalicijos nesusipratimų.
„Ką mes jau žinome apie būsimą ministeriją? Pagal Vyriausybės priemonių planą, ministerija dirbs tolygiai regionų plėtrai užtikrinti, gyvenimo kokybei regionuose gerinti, regionų plėtros tarybų ir savivaldos savarankiškumui didinti. Nedidelė pastaba: iš esmės tai visos valdžios darė iki šiol – ir be ministerijos“, – tokios pozicijos laikosi parlamentaras S. Kairys. Buvęs kultūros ministras įsitikinęs, jog „Lietuvos politikos didžiausia bėda yra lozungai, kurie yra tarsi kylantis balionas, kurio viduje – vien oras. Lietuvos regionams Regionų ministerijos nereikia.“
„Regionų ministerijos steigimas nuo pat pradžių atrodė nesusipratimas. Nes ties regionų plėtros klausimais dirba daugelis ministerijų, yra atskiri viceministrai, finansavimo programos. Tai neaišku, kam reikia dar vienos ir keliasdešimt milijonų išlaidų per metus“, – savo nuomonę spaudos konferencijose yra išsakęs ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis įsitikinęs, kad Vyriausybė turėtų susilaikyti nuo perteklinių išteklių ne prioritetinėms sritims.
Niekada nebuvo prioritetas
„Pirmiausia prisiminkime, kad tokia ministerija – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų – jau buvo 1994–2000 m. ir ji nepasiteisino, tad ją prijungė prie Vidaus reikalų ministerijos“, – diskusijose atkreipia dėmesį Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Robertas Dargis, teigdamas, kad esą Regionų ministerijai planuojama perduoti net 6 ministerijų funkcijas.
Prezidento patarėjo Tomo Stončiaus teigimu, dėl praeityje vykusių reformų buvo prarasta vidurinė grandis tarp savivaldos ir nacionalinės reikšmės klausimų. „Jeigu prisiminsime 2010 m., kai buvo naikinamos apskritys ir perdalinamos funkcijos, dalis jų perduota savivaldai, kitos – centrinei valdžiai. Mes tam tikra prasme netekome vidurinės grandies, kuri užtikrina koordinaciją tarp vietos savivaldos ir nacionalinės reikšmės klausimų“, – Seimo Ateities komiteto diskusijose teigė T. Stončius.
Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkės Eglės Juozapavičienės nuomone, gyvename tokiu laikotarpiu, kad įsteigus Regionų ministeriją tikėtis kažkokių panacėjų tai tikrai neverta. Tačiau savaitraščiui „Vakarų Lietuva“ pašnekovė teigė, kad visgi tai yra galimybė – naujas požiūris, bandymas. „Tikiuosi, pribrendome į regioninę politiką pasižiūrėti kitaip. Labai priklausys nuo to, kokia bus politinė valia sukurti tos ministerijos turinį. Šiuo metu diskutuodami pirmiausia kalbame apie resursus, etatus ir pan. Tačiau man trūksta kalbos apie turinį: už ką ji bus atsakinga, kokie bus keliami uždaviniai, tikslai, kokius įgaliojimus turės ministerijos darbuotojai, kokios bus realios galimybes tą regioninę politiką įgalinti. Aišku, svarbūs ir finansiniai šaltiniai: ar tai bus tik ES lėšos, ar tai bus tik perskirstymas to, ką dabar jau turime, ar tai bus nacionaliniai resursai. Matau, kad mūsų bendruomenės lūkesčių turi, bet būtent akcentuojamės į turinį“, – atkreipia dėmesį E. Juozapavičienė.
„Kuriama Regionų ministerija turi būti pagrindinė nacionalinės regionų politikos formuotoja, o kitų ministerijų funkcijos jai perduotos tik tose srityse, kur naujoji institucija būtų pagrindinė sprendimų priėmėja“, – tokią poziciją Lietuvos savivaldybių asociacija pristatė balandžio 30 dieną Vyriausybėje vykusiame pasitarime dėl Regionų ministerijos koncepcijos, kurią rengia Vidaus reikalų ministerija. „Regioninė politika Lietuvoje iki šiol niekada nebuvo prioritetas – nei partijų, nei ministrų lygmeniu. Naujoji ministerija taps veiksminga tik tada, jeigu imsis tikrosios politinės lyderystės šioje srityje ir įtvirtins regionų plėtros svarbą ekonominei bei socialinei valstybės raidai“, – sakė LSA prezidentas Audrius Klišonis, Plungės rajono savivaldybės meras.
Praėjusį ketvirtadienį dėmesį regionams metiniame pranešime skyręs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad Vyriausybės nebūdavo linkusios tesėti pažadų savivaldai, neveikė sistemiškai, vykdė viena kitai prieštaraujančias reformas. Pasak jo, tai lėmė, kad „paslaugos vis labiau tolo nuo žmonių“, o ES lėšos nebuvo investuojamos efektyviai. „Vyriausybės ryžtas imtis konkrečių regioninės politikos formavimo darbų suteikia vilties, kad pasinaudosime bene paskutine galimybe reikšmingai sumažinti regioninę atskirtį“, – sakė G. Nausėda.
Vakarų Lietuvos savivaldybių vadovų komentarai
Klaipėdos rajono savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas Bronius Markauskas:
Regionų ministerija – tai regioninės politikos klausimas. Reikia pripažinti, kad didžiausia Europos Sąjungos parama regionams šiuo metu ateina per Sanglaudos fondą, susietą su finansiniais laikotarpiais. Dabar galiojantis 2020–2027 m. finansinis laikotarpis jau yra suplanuotas, todėl šiuo metu nauja ministerija reikšmingos įtakos lėšų paskirstymui neturėtų.
Svarbiausiu uždaviniu turėtų tapti pasirengimas naujam finansiniam laikotarpiui po 2027 metų. Artės derybos su Europos Komisija ir Parlamentu, o didelis klausimas – ar Sanglaudos fondas išliks ir kokia apimtimi. Tokiu atveju Regionų ministerijos buvimas galėtų būti itin naudingas – ji galėtų prisidėti prie fondų gynimo ir regioninių interesų atstovavimo ir pasiruošimo naujam finansavimo etapui.
Viena svarbiausių būsimos ministerijos funkcijų turėtų būti atstovauti regionų interesams naujame finansiniame laikotarpyje: siekti, kad Sanglaudos fondas išliktų ir nebūtų mažinamas. Taip pat svarbu išvengti idėjos jungti šį fondą su kitais, nes tuomet regioninė dimensija gali pasimesti. Pagrindinis ministerijos tikslas turėtų būti mažinti regioninę atskirtį.
Praėjusiame finansiniame laikotarpyje buvo daug kalbėta apie regionų galimybę savarankiškai kurti strategijas ir administruoti lėšas jų įgyvendinimui, tačiau realybėje šakinės ministerijos vis tiek nustato, ką regionai turi daryti. Norėtųsi, kad ateityje regionai turėtų daugiau laisvės spręsti, kur ir kaip investuoti lėšas.
Aišku, tam tikrose srityse – švietime, socialinėje politikoje, infrastruktūroje – pagrindinius sprendimus ir toliau priims esamos ministerijos. Tačiau svarbu, kad savivaldybės netaptų priklausomos nuo papildomo tarpininko – Regionų ministerijos, ir sprendimų priėmimai neužsitęstų tiek laike, tiek efektyvumo prasme.
Taip pat labai svarbu, kaip bus formuojama pati ministerija – administracija, politinė vadovybė, specialistų komanda. Jei viskas bus daroma paskubomis ir be aiškaus politinio svorio, kyla rizika, kad ministerija liks paraštėse. Sėkmę lems tai, kaip bus suformuota komanda ir kokį vaidmenį ministerija turės Vyriausybės darbe.
Galiausiai girdime ir visuomenės nuogąstavimus – ar dabar, kai vis daugiau dėmesio ir lėšų reikia krašto gynybai, tikrai yra tinkamas laikas steigti naują ministeriją, kuriai reikės papildomų valstybės biudžeto išteklių.
Mažeikių rajono savivaldybės merė Rūta Matulaitienė:
– Šiuo metu nėra aiškios, suprantamos ir konkrečiai apibrėžtos Regionų ministerijos modelio koncepcijos. Būtina kurti tokią instituciją, kuri būtų pagrindinė nacionalinės regionų politikos formuotoja. Kitų ministerijų funkcijos jai turėtų būti perduodamos tik tose srityse, kuriose ši naujai įsteigta ministerija veiktų kaip pagrindinė sprendimų priėmėja, turinti tiek atsakomybę, tiek kompetencijas.
Formuojant nuoseklią regionų politiką, itin svarbu užtikrinti, kad visos kitų ministerijų kuruojamos sritys – ekonomika, susisiekimas, švietimas, sveikatos bei socialinė apsauga ir kitos – būtų vertinamos ir iš regioninės perspektyvos.
Priimami sprendimai turi būti suderinti su nacionaliniais regioninės plėtros tikslais, o jų įgyvendinimas orientuotas į realius savivaldybių bei Regionų plėtros tarybų iškeltus poreikius. Regionų plėtros prioritetai turi būti nustatomi „iš apačios“, remiantis vietos lygmens tikslų ir iniciatyvų pagrindu.
Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius:
– Šiandien dar neturime tikslių atsakymų, už kokias konkrečiai sritis bus atsakinga Regionų ministerija. Tai dar yra atviras klausimas, ar įsteigus Regionų ministeriją už regioninius kelius bus atsakinga naujoji ministerija, ar ir toliau Susisiekimo ministerija, ar už švietimą regionuose bus atsakinga naujoji ministerija, ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ar už sveikatos priežiūrą regionuose bus atsakinga Regionų ministerija, ar Sveikatos apsaugos ministerija ir t. t. Taip pat dar neturime ir ekonominio Regionų ministerijos įsteigimo pagrindimo. Vis dar neaišku ir kokią realią naudą nauja ministerija duos sėkmingai regionų plėtrai.
Vilija BUTKUVIENĖ
