Režisierius D. Malajevas: „Vydūno kūryba budina žmogaus dvasines galias“
Vydūno kūryba – tai gilus tautos dvasios šaltinis, kuriame susilieja filosofija, menas ir lietuviškumo esmė. Jis kalba apie žmoniškumą, tikėjimą ir vidinę šviesą – tikrąsias vertybes, kurios dažnai dingsta kasdienybės chaose. Dominikas Malajevas, režisierius ir kūrėjas, savo kūryboje nuolat gilinasi į Vydūno kūrybą, perkeldamas jo idėjas į šiuolaikinio teatro sceną ir kviesdamas žiūrovą pasinerti ne tik į Vydūno filosofijos gelmes, bet ir į savo pačių vidinį pasaulį.
Šiuolaikinės visuomenės atspindys
– Vydūno kūryboje giliai slypi dvasinis pasaulis ir lietuviškumo esmė. Kaip manote, kaip Vydūno filosofija ir kūryba rezonuoja šiandieninėje kultūroje ir teatre? Ar ji vis dar kalba dabartinei publikai?
– Šiandienis teatras tiesiog atspindi tai, kas vyrauja šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu nueisite į valstybinio teatro spektaklį, labai tikėtina, kad pamatysite daug nuogybių, kraujo, smurto, purvo, pykčio, neapykantos, galios troškimo, meilės pinigams, nevilties, ironijos, suktumo, kietaširdiškumo, patyčių ir kt. Įdomiausia tai, kad teatro vartotojai (šiuo atveju vartotojai, nes į kultūrą žvelgiama kaip į prekę) moka už tai pinigus, nors visa tai galima pamatyti ir už teatro sienų ir nemokamai. Pavyzdžiui, nudistų pliaže, ligoninių priimamuosiuose, prekybos centruose, televizijoje, internete, valdininkų kabinetuose, švietimo įstaigose ir pan.
Vydūnas kelia pagrindinį uždavinį, kad žmogus pirmiausia turi būti sau žmogus, o po to tą žmoniškumą skleisti aplink save ir savo nuoširdžiu darbu reikštis gyvenime. Jį taurinti, skaidrinti, kad mes gyventume dvasios, o ne materijos šalyje. Ar šie idealai vis dar aktualūs šiandien? Negaliu atsakyti… Prisiminus Šekspyro, gyvenusio prieš bemaž 400 metų, Hamleto herojaus žodžius „Kažkas supuvę danų karalystėj…“ labai švelniai tariant, tikrai verčia susimąstyti apie dvasingumo aktualumą dabartiniam žmogui. Ar šiandien valstybinio teatro spektaklyje jūs išvysite viltį, nuskaidrinančią tamsią būtį, pakylėjančią iš kasdienybės ir stiprinančią kiekvieno iš mūsų tikėjimą? Ar pajusite atjautą ir pagarbą žmoniškumui? Ar po spektaklio jaučiatės praturtėję, ar nuskurdę, ar randasi jūsų gyvenimuose daugiau šviesos, aiškumo ir tikrumo?
– Jūsų kūrybinė veikla yra tarsi nuolatinis dialogas su Vydūno tekstais. Kokia yra ta pati giliausia vidinė žinutė, kurią bandote perduoti žiūrovui, interpretuodamas jo kūrybą scenoje?
– Nepavadinčiau tai vien tik dialogu su Vydūno tekstais, bet labiau dialogu ir su žiūrovo sąmone. Vydūno kūryba – budinanti žmogaus dvasines galias ir mokanti neužsimerkti Šviesai, neapkursti Meilei, netylėti Tiesai. Tai ir stengiuosi perduoti.
Žodis – santykis su amžinybe
– Vydūnas itin vertino tautos dvasios puoselėjimą. Kaip Jūs šią idėją atspindite savo režisūroje? Ar tai tampa visuotiniu klausimu, o gal lieka lokaliu lietuvišku potyriu?
– Pasaulis iš tiesų yra įvairus, įvairios tautos su savo tradicijomis ir papročiais, įvairios kultūros. Lietuvių tauta užpildo tik nedidelę dalį viso pasaulio tautų dėlionėje. Didžiausia tragedija yra išsižadėti savo tautos, savo kalbos. Štai kalba, žodis teatro spektaklyje yra labai galingas ginklas. Teatre žodis negali būti buitiškas kaip turguje arba negyvas, bedvasis kaip prekybos centro kasose, vitrinose. Žodis negali būti tuščias ir beprasmis, juk ne veltui Biblijoje pasakyta, kad pradžioje buvo Žodis. Žodyje yra santykis su amžinybe. Visi žinome, kad lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje, bet jos negerbiame išsižadėdami lietuviško žodžio kūrėjų, rašytojų, poetų, teatralų, kitų menininkų. Rodant nepagarbą savajam žodžiui, jo išsižadant, nuskursta scenos kūrinys, paviršutiniška tampa aktoriaus vaidyba, nes mėgdžiojama tai, kas netinka savajai prigimčiai. Tad vaidyba atrodo nenatūrali, iškreipta, nenuoširdi. Tokiu būdu iš tiesų neįmanoma sukurti dramos spektaklio, paveikiančio žmogaus sielos gelmes, nes svarbiausias aktoriaus ginklas teatro scenoje – žodis bus negyvas, nesaviškas, nevaisingas ir betikslis.
– Vydūno kūryba dažnai būdavo kupina simbolių, metaforų, paslaptingų nuorodų. Kaip šias abstrakcijas verčiate į vizualinį ir garsinį teatrinį pasakojimą?
– Siekiant suprasti Vydūno dramas reikia studijuoti jo raštus. Savo filosofiniuose veikaluose jis atskleidžia savo pasaulėžiūrą, kurią perkėlė į dramas, komedijas, misterijas. Teatras Vydūnui buvo kaip priemonė perteikti savo filosofines idėjas. Manau, svarbiausia kūrinyje yra išryškinti idėją, kurią norima perduoti žiūrovui, ir tada ieškoti tinkamiausios priemonės jai išreikšti.
Štai mano statytoje Vydūno misterijoje „Jūrų varpai“ natūraliai norėjosi, kad visas vyksmas vyktų po atviru dangumi, gamtos apsuptyje, tad vaidinome Priekulės Vingio parke. O vienaveiksmę misteriją „Ragana“ stačiau kaip šokio spektaklį, tad jame beveik nebuvo žodžio. Vydūnas, mano manymu, yra nepelnytai užmirštas Lietuvos teatro scenose, jo dramos mažai kur statytos, todėl nėra atrasta teatrinė kalba, kaip reikėtų statyti Vydūno veikalus. O tai, manau, yra įdomu ir žavi.
– Jei galėtumėte įsivaizduoti Vydūną kaip šių laikų žmogų, kokį vaidmenį jis turėtų mūsų visuomenėje? Kaip manote, ar jo kūrybos esmė ir vertybės keistųsi?
– Įdomus klausimas. Manau, kad jis išliktų ištikimas savo idėjoms ir prigimčiai, nors būtų ir nelengva. O nelengva buvo jam ir gyvenant savo laiku. Jo kūryba buvo mažai kur spausdinama, tuometiniai kritikai jo nepripažino. Vydūnas buvo persekiojamas valdžios struktūrų dėl savo įsitikinimų, būdamas 70-ies nacių valdžios pasodintas į kalėjimą, išgyveno du pasaulinius karus, dar būdamas 20-ies sirgo džiova, tuomet nepagydoma liga, tačiau ją įveikė ir išgyveno iki 85 metų.
Tik sąmoningas tikėjimas išlaisvina
– Dvasinė Vydūno kūrybos dimensija dažnai siejasi su giliu žmogiškumo supratimu. Kaip Jūsų, kaip režisieriaus, kūryboje atsiskleidžia šis žmogaus ir pasaulio santykis?
– Vydūnas teigia, kad žmogus turi susivokti savyje, savo esmėje, pažinti save. Žmogui einant savo gyvenimo keliu, neišvengiamai ant tako puola šešėliai. Tai įvairūs troškimai, geiduliai, skausmas, kančia, baimė, neapykanta, neviltis, sielvartas. Nušviesti savo kelią galima tik klausantis savo širdies, savo sąžinės balso. Sąžinės balsas – Dievo balsas. „Kas priešinasi Dievo nustatytai Tvarkai, sugriauna ne Dievo tvarką, bet pats save“, – ši Vydūno mintis, manau, labiausiai ir nusako žmogaus ir pasaulio santykį bei parodo kryptį, kuria žmogus turėtų eiti per gyvenimą. Manau, visa kūryba, menas ir turėtų būti į tai orientuota.
– Ką Jums reiškia Vydūno kūrybos studijavimas ir jos atspindėjimas scenoje? Ar tai yra Jūsų dvasinės kelionės dalis? Kaip šis procesas keitė Jus kaip menininką ir žmogų?
– Visas žmogaus gyvenimas, kiek jis tęsiasi Žemėje, yra nuolatinė kelionė Dievop. Mano supratimu, tikėjimas ir sąmoningumas privalo eiti drauge, nes tikėjimas (tik – ėjimas) be sąmoningumo yra aklas, naivus, nesusivokęs, netvirtas, bevertis, kaip vien tik išmintis be meilės irgi nieko verta. Tik sąmoningas tikėjimas (tik – ėjimas Dievop), pasišventimas tarnauti Dievo valdžiai gali iš tiesų išlaisvinti žmogų.
Vydūną aš laikau vienu iš savo Mokytojų. Jaučiu jam pagarbą ir dėkingumą. Gilindamasis į jo kūrybą, realizuodamas ją, sutikau daug įvairių šviesių žmonių. Esu dėkingas ir jiems. „Platus pasauli – tolimas! Nujauski, kame tu ir kas tavo pagrindas! Šventoji meilė laukia amžinai tavęs“, – rašo Vydūnas savo misterijoje „Jūrų varpai“. Tad norisi ir visiems palinkėti eiti tikru savo gyvenimo keliu ir pasišvęsti Šviesai.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo
