Rinkėjų nuomonės

Svarbu kandidatų sąžinė

Prigimtis lemia 70 proc. žmogaus vidinio supratimo, o 30 proc. lieka aplinkai. Kai žiūriu iš savo varpinės, gražiai matau savo tėvelį ir mamutę – koks esu į juos panašus. Mieli kandidatai į rajono Tarybą, pažiūrėkime į savo praeitį, tėvelius ir supraskime, ar esame verti sąžiningai tarnauti, ar tik savanaudiškai valdyti. Mes, rinkėjai, ne visi suprantame, už kurį balsuoti, nes nežinome, kokia jūsų prigimtis. Taigi atvirai bendraukime: jūs, kandidatai, mums – sąžinę, o mes, rinkėjai, jums balsus.

Dar apie įgimtą žmogaus jausmą – nuosavybę. Sugrįžę bolševikai 1945 metais atėmė nuosavybę. Ją paliko tik kaip darbo įrankį. Norėjo sukurti rojų žemėje – komunizmą. Aš netikėjau ir tėvas ne, už tai 1949 m. išvežė.

1990 m. kovo 11 d. mums buvo grąžinta nuosavybė. Kai kurie Lietuvos žmonės to neįvertina. Pasirodo, kai kuriuos per 50 metų paveikė. Aš už įgimtą jausmą – nuosavybę.

Mano 3 vaikai iš 4 yra užsienyje, nenorėjo, kad darbo davėjas juos vadintų darbo jėga. Dirba pas savininkus, vadinami jaunais darbuotojais. Labai labai laukiu ir tikiuosi: užsidirbs ir sugrįš.

Adomas LUKOŠIUS

Tuščios vietos nebūna

Kad ir kiek valytum namus, atsikratydamas sulūžusių ar pasenusių baldų, iš spintų mesdamas nereikalingus ar sunešiotus drabužius, iš visų kampų – šiukšles, žiūrėk, po kiek laiko vėl visur pilna nereikalingų daiktų, jei ne jų, tai bent dulkių bus pilni kampai. Taigi tuščios vietos niekada nebus.

Prieš kiek laiko kai kurios partijos, kurių nariai nepasidalijo įtakos jose, skilo. Kitos, matydamos, kad nepajėgios vienos konkuruoti su kitomis, arba tikėdamos daugiau prisivilioti rinkėjų balsų, jungėsi.

Nemažai partiečių, įsižeidusių, kad jų nuopelnų (gal jų nė nebuvo) ar įtakos nesureikšmino partijos draugai, palieka ją. Būna ir taip, kad juos išveja dėl visokių kitokių priežasčių.

Jeigu toks veikėjas nebegali gyventi netekęs valdžios, ieško priebėgio kitoje partijoje. O tokių skrajūnų jau nebe vienetai. Vienas gerai žinomas skrajūnas, kurio kitos partijos nepanorėjo dėl nepakenčiamo charakterio priglausti, pasinaudojo tuščia vieta. Vienas juk nelaimėsi, reikia susirasti sau palankių bendražygių. O kodėl nepasinaudojus nepartiniais? Juk netolimoje praeityje buvo toks nepartinių blokas.

Nepakantumo kitaip galvojantiems tikrai pakanka. Žiniasklaida pakritikuoja, štai ir prikergia jiems purvasklaidos vardą. O kad ta keikiama purvasklaida reikalinga, abejoti netenka. Kas gi, be žiniasklaidos, apvalytų ar iškeltų į dienos šviesą tuos veikėjus, kurie pamynę savo pažadus, etiką, praradę sąžinę, apskreto purvais. Ne keikti, pravardžiuoti reikia ją, o padėkoti, kad dar yra žmonių, kurie drįsta kai kurių veikėjų, politikų darbus pavadinti tikruoju vardu.

Ar mes sugebėsime išsivalyti tas naujai atsiradusias dulkes, parodys rinkimai.

Vytautas KISIELIUS