Rytoj – socialinių darbuotojų diena

Gyvena paslaugų gavėjų rūpesčiais

Klaipėdos rajono paramos šeimai centras gyvuoja penktus metus, tačiau socialinės paslaugos namuose pradėtos teikti beveik prieš 10 metų. Seniūnijose dirba 45 socialinių darbuotojų padėjėjai (anksčiau lankomosios priežiūros darbuotojai). Jų savo namuose laukia neįgalūs, senyvi žmonės, socialinės rizikos šeimų vaikai. Socialinių paslaugų gavėjų kasmet daugėja, nes visuomenė sensta, jauni žmonės išvyksta į užsienį, palikę tėvus. Paramos šeimai centras stengiasi teikti įvairesnių paslaugų socialiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.

Moko socialinių įgūdžių

Paramos šeimai centre dirbantys socialinių darbuotojų padėjėjai lankosi socialinės rizikos šeimose, kuriose neprižiūrimi vaikai, nesugebama tvarkyti savo biudžeto, buities. „Dažniausiai dėl girtavimo, bet pasitaiko, jog suaugusieji neturi socialinių įgūdžių. Taigi šioms šeimoms teikiame socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas“, – pasakojo Paramos šeimai centro vyriausioji socialinė darbuotoja Laima Šemulytė.

Ilgiausiai – 10 metų šį darbą dirbanti, aukštąjį išsilavinimą įgijusi gargždiškė Gražina Konzerskienė pasakojo, jog ne visos moterys supranta pinigų vertę, tačiau pyksta, kai planuojamas jų biudžetas, mėginama patarti, ką pirkti.

Medikės išsilavinimą turinti Vilma Lučinskienė, 4 metus dirbanti Priekulės seniūnijoje, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas teikia dviem šeimoms. Ji kalbėjo, kad tenka eiti į mokyklą, tėvų susirinkimus, kai gimdytojai nesirūpina savo vaikų mokymusi ir elgesiu. V. Lučinskienė apgailestavo, kad labai sunku pakeisti suaugusiojo mąstymą, padaryti jam įtaką.

Socialinės rizikos šeimose darbuotojos tampa antrosiomis mamomis. Vaikai mieliau bendrauja su jomis nei su biologinėmis mamomis. „Vaikai mūsų laukia“, – patikino Marina Kazlauskienė, Kretingalės seniūnijos socialinės darbuotojos padėjėja.

Pašnekovės sakė, kad reikia mokėti bendrauti su šiais paslaugų gavėjais. Darbuotojos stengiasi vaikus pradžiuginti savo nupirktais saldainiais. „Parūpiname drabužėlių, kurių gauname iš geros valios žmonių, taip pat uogienės, konservuotų daržovių, – pasakojo jos. – Mes remontuojame būstą, iškepame pyragą, padarome makiažą mamai ir dukrai, kad tik galėtume gražiai bendrauti.“

Socialiniai darbuotojai prisipažino, jog retai pavyksta sulaukti darbo vaisių. Visgi pasitaiko. „Susitinku gatvėje moteris, kurių šeimoms anksčiau teikiau namuose paslaugas, ir jos man pasakoja, jog turi darbą, remontuoja būstą, rūpinasi vaikais“, – kalbėjo V. Lučinskienė.

Požiūris keičiasi

G. Konzerskienė akcentavo, jog per kelerius metus pasikeitė visuomenės požiūris į socialinių paslaugų teikimą socialinės rizikos šeimoms. „Anksčiau gatvėje ar parduotuvėje mus pamatę kartu šaipydavosi, replikuodavo, o dabar žvelgia tolerantiškiau“, – kalbėjo darbuotoja.

Tačiau M. Kazlauskienė sakė, jog susidurianti su žmonėmis, nepatenkintais, kad valstybė rūpinasi „tokiais“ asmenimis. „Aš jų paklausiu, ar norėtų taip nusiristi, kad sulauktų šių paslaugų“, – pasakojo pašnekovė.

Darbuotojos sakė, jog tenka paaiškinti, kad paslaugos teikiamos ne priklausomybės ligomis sergantiems tėvams, o jų vaikams, kurie turi teisę į normalų gyvenimą.

Beje, kalba sukosi tik apie socialinės rizikos šeimų motinas, nes tarp paslaugų gavėjų – moterys, neturinčios sutuoktinių, o tik sugyventinius. Net būdami vaikų tėvai jie paprastai nedavę šiems tėvystės, gyvenantys iš vaikams skirtų pašalpų.

Manipuliuoja gerumu

Paramos šeimai centro direktorė Jurinda Jasevičienė sakė, jog nelengva dirbti ir su sunkios negalios varginamais žmonėmis, kuriems pagalba reikalinga ir savaitgalį.

„Visko pasitaiko mūsų darbe – ašarų išspaudžia. Sunkūs ligoniai savo pyktį ant mūsų išlieja. Tarp jų yra agresyvių – nori padėti, o jie apkumščiuoja, įgnybia“, – nemalonia patirtimi dalijosi G. Konzerskienė.

Vėžaičių seniūnijoje 8 metus dirbanti Rolanda Barčkienė pasakojo, jog sunkios negalios varginamą ligonį tenka slaugyti be poilsio dienų.

Priekulės seniūnijos socialinio darbuotojo padėjėjas Kęstutis Ukrinas, beje, vienintelis vyras – socialinių paslaugų teikėjas šiame centre, sakė, jog globojamą ligonį savo automobiliu nuvežantis pas medikus. „Senyvi žmonės mūsų laukia ne vien dėl pagalbos, bet ir norėdami pasikalbėti“, – pasakojo socialinio darbuotojo padėjėja Irena Ukrinienė.

„Dėl jų rūpesčių ir naktimis nemiegame“, – pridūrė G. Konzerskienė. Ji pasakojo, kad su paslaugų gavėjomis senutėmis dažnai lankosi pas medikus. „Kartais susitikus man pasako, kad tyrimai rodantys, jog mano mamos sveikata pablogėjusi. Aš šypteliu, kad nežinau, kurios“, – kalbėjo ji.

Pašnekovai pasakojo, jog senukai, kuriems namuose teikiamos socialinės paslaugos, manipuliuoja darbuotojų gerumu. „Gudrauja močiutės stengdamosi užkrauti darbus, kad šių netektų nudirbti jų vaikams. Kitos galvoja, jog atėjusios neturėsime ką veikti, tad užmerkia švarius skalbinius“, – guodėsi darbuotojos.

Daugėja paslaugų

Šio centro direktorė J. Jasevičienė akcentavo, kad ne tik teikiamos socialinės paslaugos gavėjų namuose. Klaipėdos rajono neįgalieji bei senyvi žmonės čia aprūpinami techninės pagalbos priemonėmis (neįgaliųjų vežimėliais, ramentais, vaikštynėmis), funkcinėmis priemonėmis bei kt. „Be to, nuo šių metų teikiame transporto organizavimo paslaugas. Specialiuoju transportu turi galimybę naudotis tie judėjimo negalios varginami žmonės, kurie dėl nepakankamų pajamų neišgali naudotis visuomeniniu arba individualiuoju transportu“, – pasakojo direktorė.

Šiemet rugpjūtį Paramos šeimai centre pradėtos teikti naujos dienos socialinės globos paslaugos. J. Jasevičienė paaiškino, kad tai kompleksinė įvairių specialistų pagalba neįgaliems žmonėms, kuriems jų priežiūra reikalinga dieną. „Šių paslaugų pageidautų daugelis, bet už jas reikia mokėti 20 proc. savo pajamų per mėnesį. Dienos socialinės globos kaina – 13 litų už valandą. Taigi šiuo metu ja naudotis išgali tik trys ligoniai“, – kalbėjo J. Jasevičienė.

Rengia projektus

Centras rengia įvairius projektus. Direktorė pasakojo, kad šią vasarą su paslaugų į namus gavėjais vykdė projektą „Praleiskime vasarą kartu“. Senyviems žmonėms ir neįgaliesiems buvo surengtos išvykos į Viliaus Orvydo sodybą, prie jūros, į Pakutuvėnus. Į popietę pasikalbėti prie arbatos puodelio buvo pakviesta senyvų žmonių. Darbuotojai apgailestavo, kad parengus projektą darbui su socialinės rizikos šeimomis negavo finansavimo. „Betgi šie vaikai savo namuose nieko gražaus nemato“, – sakė jie.

Darbuotojai akcentavo, jog paslaugų gavėjų daugėja, nes visuomenė sensta, vaikai išvyksta į užsienį.

Pašnekovai guodėsi, kad jų darbas būtų lengvesnis, jeigu paprašę sulauktų kitų tarnybų paramos. „Mes jos be reikalo neprašome, – kalbėjo jie. – Policija bijo eiti į socialinės rizikos šeimų namus, o mes kažkaip privalome ten įeiti.“ Tik M. Kazlauskienė pasidžiaugė, kad visada sulaukianti Kretingalės apylinkės inspektoriaus Sauliaus Bružo, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotojos Onutės Tamolienės pagalbos.

Socialinis darbas neapibrėžtas, o jį dirbantieji priversti pamiršti ambicijas, nereaguoti į užgauliojimus. Jis sunkus psichologiškai ir morališkai. Socialinis darbas įtrauktas į pavojingiausiųjų sąrašą, tačiau menkai apmokamas. Socialiniams darbuotojams belieka guostis, kad prieš kelerius metus įteisinta jų profesinė šventė.

Virginija LAPIENĖ