Šąlančias gulbes aplinkosaugininkai prilygina asocialams
Ežere žiemojančios gulbės – ne vargšelės ir joms nėra reikalinga žmonių pagalba. Taip mano aplinkosaugininkai ir gyvosios gamtos specialistai, išgirdę gargždiškių nuogąstavimus dėl Skaidriajame karjere Naujuosius metus pasitikusių gulbių. Esą iš Lietuvos gulbės jau kurį laiką išvis nebeskrenda į šiltuosius kraštus, nes jų pilvai čia ištisus metus pampsta nuo geraširdžių dalijamo batono. Šių karališkų paukščių populiacija šalyje neva yra maksimali, o nesugebantieji išgyventi natūraliomis sąlygomis – patys dėl to kalti.
Darome meškos paslaugą
Dar prieš Naujuosius metus į „Bangos“ redakciją paskambinęs gargždiškis nuogąstavo, kad Skaidriajame karjere tebeplaukiojo gulbės. Telkinys tada jau šalo, taigi vyras baiminosi, kad paukščiai atsidurs ledo gniaužtuose. Šią situaciją pastebėję praeiviai suskubo nešti gulbėms maisto ir kvietė tą patį daryti kitus.
„Lesindami pačių atneštu maistu žmonės tik slopina gulbių instinktus ir taip padaro meškos paslaugą“, – įsitikinęs A. Vaitkus.
Klaipėdos aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vedėjas Algirdas Vaitkus gargždiškiams siūlė nepersistengti. Praėjusį trečiadienį, kai karjeras dar nebuvo užšalęs, vedėjas siūlė paukščius palikti ramybėje: „Nemanau, kad šiuo metu jau reikia kažką daryti. Gulbių instinktas toks, kad jos turi išskristi, o jei to nedaro, vadinasi, dar ne laikas. Kol vandens telkiniai neužšalę, gulbės laisvai nardo, maisto susiranda. Lesindami pačių atneštu maistu žmonės tik slopina gulbių instinktus ir taip padaro meškos paslaugą.“ Anot pašnekovo, Aplinkos ministerija yra sudariusi sutartį su Gyvūnų globos asociacija, į kurios atstovus aplinkosaugininkai kreipiasi, jei gulbėms kyla pavojus. Visgi šiuo atveju pagalbos šauktis esą tikrai nereikia. „Sveiką paukštį, kuris gali skristi, nėra tikslo gaudyti ir kažkur vežti. Jei pajus būtinybę, išskris pats“, – dar kartą akcentavo pašnekovas.
Sušeria ereliams
Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis gulbių gelbėjimo klausimu yra dar kategoriškesnis. „Gyvojoje gamtoje nėra jokios krikščionybės. Gyvūnija instinktais kovoja už savo išlikimą – netikėliai turi tapti stipresniųjų maistu. Kai man kas nors paskambina ir pasako radę sužeistą gulbę, aš nieko neslėpdamas visiems atsakau –
„Žiemą išgelbėję vieną gulbę, vasarą jau turėsime ne tik ją, bet ir kokius penkis palikuonis, kurie lygiai taip pat neturės gerų genų. Padėdami daugintis tokiems paukščiams gamtai tik darome žalą“, – aiškino E. Paplauskis.
atvežkite, sušersiu ereliams“, – užuojautos neimitavo ekologas. Anot jo, padėdami gulbėms mes išties slopiname jų instinktus. „Žiemą išgelbėję vieną gulbę, vasarą jau turėsime ne tik ją, bet ir kokius penkis palikuonis, kurie lygiai taip pat neturės gerų genų. Padėdami daugintis tokiems paukščiams gamtai tik darome žalą“, – aiškino jis.
Esą žmonių įsikišimo reikia nebent tuo atveju, kai paukščiai patenka į civilizacijos spąstus – skrisdami įsipainioja į elektros laidus ir panašiai. „Kai kuriuos paukščius gamtininkai kurį laiką lesina dėl to, kad, pavyzdžiui, iškertamas miškas ir jie lieka be medžiuose esančio maisto. Taip mes tarsi kompensuojame savo padarytą žalą. Bet sveikų paukščių specialiai lesinti tikrai nereikia. Išgyventi yra jų pačių atsakomybė“, – teigė E. Paplauskis.
Pataria nelepinti batonu
Lietuvoje skaičiuojama apie 1 500 gulbių porų. Anot E. Paplauskio, šių paukščių populiacija yra beveik maksimali Lietuvos vandens telkiniams, mat gulbės aršiai kovoja dėl vietos ir telkiniuose gausios kaimynystės nepageidauja.
Lietuviams ekologas primena ir tai, kad šiltieji kraštai mūsų šalyje perinčioms ir neperinčioms gulbėms nebebūtini. Žiemą anksčiau gulbės skrisdavo bent iki Gdansko įlankos, Vokietijos, Danijos. Dabar toks migracijos poreikis dėl šiltesnių žiemų apsiriboja Lietuvoje neužšąlančiais vandenimis: Kauno, Elektrėnų mariomis ir Baltijos pajūriu. Kai matote didžiulius gulbių pulkus, prisiminkite, kad po Antrojo pasaulinio karo gulbės medžiotojų buvo išnaikintos beveik visiškai. Jų atkūrimas prasidėjo su Tado Ivanausko pastangomis įkurtu Žuvinto rezervatu. Taigi gulbių gausa Lietuvoje yra akivaizdi gamtosauginių iniciatyvų pergalė. Anot pašnekovo, galbūt dėl to dabartinė karta gulbes linkusi šitaip saugoti. „Atsakydamas į klausimą, kodėl gulbės neskrenda į Pietus, pacituosiu žymiausią lietuvių ornitologą a. a. Vytautą Pareigį: jūs pažiūrėkit į gulbes giesmininkes, raumeningais kūnais, ir į mūsiškes – kaip kempines nupenėtas batonu“, – poziciją dėstė E. Paplauskis. Esą žmonių išlepintus paukščius drąsiai galima prilyginti asocialiems asmenims, kurie pripratę prie valstybės išmokų patys į gyvenimą nebesikabina. Todėl primenama, kad gulbėms batono išvis nereikėtų duoti. Jau verčiau jas pavaišinkite avižomis.
