Savaitgalio pašnekesiai
Rekvita Bagdonienė: „Džiaugiausi savo vaiku“
Gargždiškė logopedė Rekvita Bagdonienė galbūt per visą savo gyvenimą nebūtų turėjusi progos, o ir galimybės patekti į priėmimą pas Prezidentą, jei ne jos visuomeninė veikla pačios įkurtoje sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Gargždų viltis“. O ši gimė iš asmeninio skausmo, paaiškėjus, kad pirmagimis sūnus yra „kitoks vaikas“.
Bet dabar penkiolikametis Lukas, I nacionalinio jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ laureatas, tarsi atvedė savo mamą į gražią, šiltą Kalėdų šventę su aukščiausiuoju šalies asmeniu.
– Pirmą kartą pristačiau Jus „Bangos“ skaitytojams, kai savo veiklą „Gargždų viltyje“ buvote tik pradėjusi. Praėjo daugiau kaip penkeri metai. Ar pasikeitė per tą laiką Jūsų, Luko, visos šeimos gyvenimas?
– Gerokai pasikeitė. Atsirado noras išeiti, bendrauti. O juk keletą metų gyvenome tarp keturių sienų. Ne tik dėl keisto visuomenės požiūrio į neįgalų vaiką ir jo tėvus, bet ir dėl to, kad Lukas negalėdavo susikaupti nei koncerte, nei kino salėje. Žmonių gausa, stiprus garsas jį trikdydavo, jis tapdavo sunkiai valdomas. Dabar kas kita. Pradėjęs lankyti specialiąją lavinamąją klasę „Naminuke“, Gargždų muzikos mokyklos šeštadieninę estetikos mokyklėlę, Lukas labai pasikeitė, geriau jaučiasi svetimoje aplinkoje. Dabar mes daug keliaujame, dalyvaujame koncertuose, vykstame į vasaros stovyklas…
– Jūsų šeimoje, be pirmagimio Luko, dar du vaikai. Kaip jie reaguoja į tai, kad dabar Lukas labiau, man regis, matomas nei jie?
– Neslėpsiu, nėra lengva suspėti visiems trims padalinti savo dėmesį ir augant Lukui, vienuolikametei Agnei, aštuonmečiui Rokui vienos problemos lyg išsisprendė, bet iškilo naujų. Kartą Rokas man net pareiškė, jog ir jis norėtų būti neįgalus. Konkurencija dėl mano dėmesio išties yra ir tą problemą nėra lengva spręsti. Bet stengiamės… Kur tik įmanoma, vykstame visi kartu. Tačiau būna stovyklos, pakvietimai į koncertus tik Lukui ir man. Rokas ir Agnė neišvengiamai turi likti namuose.
– Esate sakiusi, kad dabar Jūsų šeimos gyvenime atsirado dar vienas narys – Luko muzikos mokytojas…
– Mokytojas Sigitas Stalmokas Lukui yra labai svarbus žmogus. Nėra dienos, kad apie jį nekalbėtų. Tarp jų užsimezgė stiprus emocinis ryšys. Jie surado savo muzikinę kalbą, turi tam tikrą ženklų sistemą, pagal kurią Lukas orientuojasi, kokį instrumentą imti, kaip groti. Mokytojo žodis jam šventas, o džiazas tapo judviejų bendravimo būdu. Namuose jis užsideda S. Stalmoko diską, sėda prie pianino ir bando pritarti, improvizuoti.
– Tokio stipraus ryšio rezultatas – įveikta atranka ir gautas pakvietimas dalyvauti nacionaliniame jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkurso-festivalio „Perliukai“ laureatų koncerte?
– Taip. „Perliukų“ vedėjas Deivis ne kartą citavo Luko žodžius apie savo mokytoją, kurie užrašyti šio festivalio dalyvių pristatyme. Konkursas buvo puikiai organizuotas, tiek dalyviai, tiek jų mokytojai turėjo puikias sąlygas repetuoti, gyventi ir patirti daug teigiamų emocijų. Koncerto metu Lukui su mokytoju atliekant fantaziją modernaus bei tradicinio džiazo temomis, pasirodymą pertraukdavo publikos plojimai ir šūksniai „Bravo!“. O visiems laureatams uždainavus finalinę festivalio dainą „Mes galim“, Lukas taip įsijautė, kad sėdo prie būgnų ir ėmė jais pritarti dainuojantiems. Pamatęs tokį jo ekspromtą, prie jo prisijungė ir mokytojas Sigitas. Tai buvo taip netikėta, nesurepetuota, kad salė griaudėjo nuo aplodismentų ir šūksnių. Buvo įspūdinga. Džiaugiausi savo vaiku…
– O kaip jis jautėsi prezidentūroje?
– Šventė prezidentūroje buvo skirta sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ nariams. Lukui tai jau buvo antrasis susitikimas su Prezidentu. Pirmą kartą jie pasimatė „Vilties“ vasaros stovykloje. Lukas tada vedė koncertą, skirtą juos aplankiusiems Valdui ir Almai Adamkams, o po to turėjo progos ne tik pabendrauti su Prezidentu, bet ir nusifotografuoti. Įrėmintą nuotrauką jis laiko pačioje garbingiausioje vietoje. Todėl nenuostabu, kad naujo susitikimo laukė nepaprastai.
Prezidentūroje buvo labai šilta ir graži šventė. Prezidentas nusifotografavo su kiekvienu vaiku ir jį lydėjusiuoju. Kai priėjo mūsų eilė, Lukas ištiesė Prezidentui ranką ir pasakė: „Laba diena, Jūsų Ekscelencija“. Prezidentas į tai atsakė labai pagarbiai. O kai gavo iš jo rankų dovanėlę, padėkojo žodžiais: „Jūsų Ekscelencija, didžiulė Jums garbė“. To jo nemokėme ir tai man buvo maloni staigmena.
– Renginių, paramos, pagalbos neįgaliems dabar lyg ir daugiau…
– Taip, bet tiek „Perliukai“, tiek priėmimas prezidentūroje buvo labai šilti ir galbūt pirmieji tokie renginiai, kuriuose tiek daug nuoširdaus dėmesio parodyta neįgaliems vaikams. Kiekvienam „Perliukų“ laureatui socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė įteikė padėkos raštus, jie gavo diplomus, dovanėles. Tas dėmesys vaikui labai svarbu. Šiais įspūdžiais Lukas tebegyvena iki šiol ir, manau, dar ilgai gyvens.
– O ar lengviau dabar neįgaliųjų tėvams, globėjams?
– Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio. Bet jis susiformuoja per laiką, kuriame skaudūs išgyvenimai, kaltinimai, klausimai „kodėl“, „už ką“. Etapai, kuriuos neišvengiamai turi praeiti kiekviena šeima, sužinojusi apie savo vaiko negalią. Anksčiau ši tema mums patiems buvo skaudi. Dabar jau kitaip. Atėjo susitaikymas, jog yra taip, kaip yra. Juolab kad „Vilties“ bendrijoje pažinome daug šaunių, protingų, inteligentiškų žmonių. Tiesiog toks mūsų likimas, toks mums tekęs išbandymas, o galbūt ir misija. Mano Lukas leido man pažinti „viltiečius“ ir juos pamilti kaip savo vaikus. Gailestį, kurį dažniausiai jaučia sveikieji mums, numečiau į šalį. Sėdžiu iki išnaktų, rašau projektus, varstau kabinetų duris, važiuoju į seminarus… Ne tik dėl savo Luko, bet ir dėl kitų. Bet tokią mane padarė Lukas.
– Rekvita, optimizmo Jums galima tik pavydėti. Pralinksminkite kuo nors mūsų skaitytojus.
– Anekdotai man per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Bet šioje srityje tikras žinovas ir puikus pasakotojas yra vyras Andrius. Tad skaitytojams – jo anekdotas.
Pašnekovo anekdotas
Nuėjo žmogus pas būrėją. Ši išpranašavo, kad jis nuskęs. Žmogelis daug metų saugojosi vandens, niekur neplaukiojo, maudėsi tik duše. Bet kartą prireikė jam plaukti keltu. Na, pagalvojo: „Negi Dievas negailestingas ir dėl manęs vieno tiek daug žmonių žudys.“ Ir išplaukė.
Tik išplaukia keltas į atvirą jūrą, prasiskiria debesis, pasirodo Dievas ir, nusišluostęs kaktą, taria: „Ilgai jus, niekšelius, į vieną keltą rinkau“.
Irena KASPERAVIČIENĖ
