Savanoriaudamas atiduodi, bet ir gauni
Vasara yra puikus laikas išmėginti savo jėgas savanoriaujant įvairiose organizacijose. O kas iš tikrųjų yra savanorystė? Tai laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą, neapmokamą darbą, skirtą tretiesiems asmenims, t. y. nesusijusiems su juo pačiu ar jo aplinka.
Nauda – ne finansinė
Klaipėdiškė Simona Šakinytė teigė, kad savanorystė yra jos gyvenimo būdas. „Mano savanoriška veikla susijusi su beglobiais gyvūnais. Neturėjau kažkokių ypatingų lūkesčių, tiesiog norėjau prisidėti prie beglobių gyvūnų gerovės. Pagrindiniai mano darbai buvo laikina globa ir skelbimų globotiniams, ieškantiems namų, kūrimas bei talpinimas internete. Prieš trejus metus pati su kolege įsteigiau gyvūnų globos namus „Linksmosios pėdutės“. Šitoje veikloje esu kasdien, nes kitaip tiesiog nebeįsivaizduoju. Gyvūnais rūpinausi nuo vaikystės, būtų galima sakyti, kad niekas ypatingai nepasikeitė, savanorystė prieglaudoje tiesiog viską sustatė į savo vėžias.“ Kaip teigė Simona, didžiausias turtas, kurį suteikė ši savanorystė jai, buvo šuo.
Kaip pasakojo dituviškė moksleivė Rūta Abramovičiūtė, savanorystė jai suteikė daugybę gerų emocijų ir patirties. „Prieš pradedant savanorystę „Linksmose pėdutėse“ nieko ypatingo tikrai nesitikėjau, nemaniau, kad savanorystė gali atnešti tiek laimės! Tampi turtingas ne finansiškai, o dvasiškai. Savanorystė man suteikė daug gerų emocijų ir gyvenimiškos patirties.“
Svarbu atrasti save
Pradėti savanoriavimo veiklą galima labai lengvai, reikia tik susirasti patinkančią sritį. Dažnai nereikia net ypatingų įgūdžių, užtenka tik noro padėti. „Mano savanorystė prasidėjo universitete. Labai norėjau įsitraukti į jaunų žmonių, studentų gyvenimą, tad nuėjau į studentų atstovybę, iš pradžių buvau nare, vėliau tapau ryšių su visuomene koordinatore, o dar vėliau – prezidente. Gavau tokios patirties, kokią būčiau gavusi tikrame darbe įvairiose srityse dirbdama komandoje, komunikacijų srityje, atstovavimo, bendradarbiavimo, marketingo ir pan. Vėliau išbandžiau savanorystę užsienyje. Atiduodi labai daug savęs, tačiau gauni taip pat daug. O dabar dar turiu svajonę savanoriauti bent vienoje 2024 arba 2028 metų Olimpiadoje“, – kalbėjo Gargždų atviro jaunimo centro darbuotoja Simona Dargytė.
Tad nuo ko reikėtų pradėti? – klausiate jūs. Kaip teigė Almanė Pakrijauskaitė, vietinių savanorių programos koordinatorė, JGI projekto „Atrask save“ mentorė, tapti savanoriu nereikia daug. Reikia tik noro padėti kitiems, apsispręsti, kiek nori skirti laiko savanorystei ir pagalvoti, kokioje srityje nori save išbandyti. „Po šių apmąstymų reikia žengti žingsnį į priekį – ieškoti organizacijos, kuri priima savanorius. Jei sunku internete ieškoti informacijos, visada galima kreiptis į koordinuojančias organizacijas. Ir, aišku, būtina žinoti, jog savanorystė galima nuo 14 metų amžiaus ir tik ne pelno siekiančiose organizacijose.“ Anot pašnekovės, iš jaunuolių tikimasi vieno esminio dalyko – atsakomybės. Svarbiausia yra pasiruošimas ir susitarimų laikymasis. Svarbu suprasti, jog savanorystė yra ne tik savo laisvo laiko prasmingas leidimas ir dovanojimas kitiems, bet ir mokymosi procesas. Čia savanoriai mokosi pažinti save, atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, atrasti ar įgyti įvairias kompetencijas, kurios vėliau naudingos ieškant savęs studijų kryptyje ar profesinėje veikloje.
Robertas MACIUS
Šiūparių pagrindinės mokyklos dešimtokas
