Savęs paieškos po paskutinio skambučio
„Mylėkime pabaigas, nes jos yra naujos pradžios“, – šie grupės „Liūdni slibinai“ žodžiai mane nuramina pasibaigus kažkokiam etapui. Galvoju, kad šiuo metu dvyliktokai ne tik išgyvena džiaugsmą, jog mokykla beveik baigta, bet kartu ir nerimą bei savęs klausinėjimą: kas toliau?
Prieštaringi jausmai
Į pabaigas galima pažiūrėti ir iš gražios pusės – ne tik liūdnos ar gąsdinančios. Žinoma, visiškai normalu, kad pradžios vis tiek kelia baimę. Iš vienos pusės galima jausti palengvėjimą pabaigus mokyklą ar universitetą. Tačiau tuo pačiu metu gali būti ir neramu. Normalu jausti prieštaringus jausmus: vienu metu jaustis ir laimingu, ir išsigandusiu. Pamenu save po mokyklos, o vėliau ir po bakalauro studijų – laimės jausmo daug dėl pabaigos, tačiau tuo pačiu viduje buvo vis tiek neramu. Man neramumas kėlė norą turėti kažkokią instrukciją: kaip gyventi, ką rinktis, kaip kurti tą gyvenimą? Tačiau tiesą sakant, kartais dar iki šiol norisi tų instrukcijų ir lengvų patarimų.
Nėra instrukcijos
Pamenu, kaip stipriai norėjau gauti tas gyvenimo instrukcijas. Užsiiminėjau buitimi ir įsijungiau laidą, kurioje kalbinamas žmogus, keliaujantis aplink pasaulį. Pats nepastebėjau, kad vis laukiau to patarimo – tai ką gi, po velnių, man dabar daryti? Kaip čia pradėti keliauti aplink tą pasaulį? Duok man patarimą, pažerk išminties apie keliones ir gyvenimą. Pradėjau erzintis, kad jis pasakoja tik apie įspūdžius, o ne duoda aiškų ir konkretų atsakymą. Išjungiau tą laidą. Tuomet atsibudo vidinis stebėtojas, kuris iš karto grąžino į dabartį ir vertė pačiam reflektuoti – apie ką tas noras išgirsti kito žmogaus instrukcijų? Pakvatojau tik iš savęs ir prisiminiau, kad geriausius patarimus galime duoti tik patys sau.
Ieškoti savo atsakymų
Yra toks stebuklingas klausimas, kurį verta sau užduoti, užklupus naujiems gyvenimo etapams: kas man padeda išbūti šiame laikotarpyje? Pats turiu kelias išbuvimo strategijas, kurių laikausi, ir tai tikrai mažina nerimą. Viena iš jų – požiūrio keitimas: nereikia susireikšminti ir manyti, kad su tokiomis naujomis pradžiomis susiduriu vienas. „Nei tu pirmas, nei paskutinis“ – dažnai girdimas posakis. Man jis veikia, nors kitam taip nesakyčiau. Kitas žmogus gali pasijausti nuvertintas. Tad tai įrodo, kad patarinėjimų reikėtų apskritai vengti. Tačiau žinojimas, kad nesu vienas su tuo, ką patiriu savo jauname amžiuje mane nuramina. Taip pat atradau mokslininkės Mildos Pivoriūtės 2021 metų straipsnį „Kai ateina laikas išvykti, nors ir nėra aiškaus kelionės tikslo“: jaunų žmonių tapatumo paieškos ir amžiaus ketvirčio krizė. Pasak sociologės, poindustrinės visuomenės jaunuoliai, lyginant su ankstesnėmis kartomis, patiria daug sudėtingesnes ir ilgesnes profesinio tapatumo, karjeros ir „gyvenimo pašaukimo“ paieškas. Man šis straipsnis – kaip patepimas ant žaizdos, atskleidimas, kad aš ne vienas. Tad nuoširdžiai rekomenduoju jį perskaityti bei gerai įsigilinti visiems jauniems žmonėms, jų tėvams ir dirbantiems šalia jaunų žmonių.
Tiesiog pradėti
Joks stebuklas, kad aktyvus dalyvavimas kuriant savo gyvenimą visada pasiteisina – kažkas įvyksta. Visada juk kažkur nueisi ir atrasi, jei tiesiog pradėsi daryti. O kai pradedi – gali imti aiškėti kryptis arba atsirasti bent jau nujautimas, kur norėčiau judėti toliau. Ir normalu, jeigu nepavyks viskas iš karto.
Danielius EINIKIS
Psichologo asistentas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
