Šeštadienio pašnekesiai

Šokėjų žingsnius ir vadovės profesionalumą palytėjo „:Aukso paukštė“

Aštuntus metus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga į sostinę suvažiuoja geriausi šalies meno kolektyvai atsiimti aukščiausio įvertinimo – „Aukso paukštės“. Šią nominaciją 1999 m. įsteigė Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas.

Už išskirtinius nuopelnus, reikšmingą, aktyvią veiklą, festivalių organizavimą, šalies reprezentavimą užsienyje nominacijoje „Geriausias šokių ansamblis ir vadovas“ laureato vardą iškovojo Gargždų kultūros centro vyresniųjų šokių ir dainų ansamblis „Minija“ ir šio kolektyvo meno vadovė Birutė Oželienė. „Po Velykų jubiliejiniu koncertu paminėsime „Minijos“ 35-metį. Mes esame verti šios nominacijos, iškovoti „Aukso paukštę“ buvo viso kolektyvo siekis. Parsivežėme ir kultūros ministro Jono Jučo diplomą“, – sakė pirmojo rajone A kategorijos meno kolektyvo vadovė Birutė Oželienė.

– Papasakokite apie Jūsų kelią į aukščiausią apdovanojimą.

– „Minijos“ kolektyvas savo veiklą skaičiuoja nuo 1971 m. Po dešimties metų „Minijai“ suteiktas šokių ir dainų ansamblio vardas. Konkursuose ir festivaliuose dalyvavome kaip jaunimo kolektyvas. Esame pelnę ne vieną aukštą įvertinimą. Tai pasiekta vadovų ir visų ansambliečių pastangomis. „Minijoje“ nuo pirmųjų gyvavimo dienų šoka Eugenijus Kundrotas, tebešoka ir kiti 30-mečius kolektyve atšventę šokėjai, tad nuo 2003 metų dalyvaujame ir senjorų grupių festivaliuose. Ansamblyje trys šokėjų grupės: moksleiviai, dirbantis jaunimas ir senjorai. „Aukso paukštę“ iškovojo vyriausiųjų, senjorų grupė. Visi labai džiaugiamės šiuo apdovanojimu, ruošiamės jubiliejiniam koncertui ir , žinoma, tradicinei Dainų šventei. Šviesios atminties Vytautas Rimavičius pirmasis garsiai prabilo, jog „Minija“ verta „Aukso paukštės“ nominacijos.

– Nuo konkurso prie konkurso?

– Šokis – gyvenimo būdas. Minijiečiai laukia repeticijų dienos. Stengiamės, nes norime dalyvauti konkursuose, važiuoti į festivalius, atstovauti Lietuvai užsienyje. Nors liaudiškų šokių grupių ir ansamblių per pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo, tačiau šokėjų meistriškumas, šokio kultūra gerokai išaugo. Tai akivaizdžiai matyti šalies tautinių šokių konkursiniuose festivaliuose, šventėse, sambūriuose. Ansambliečiai vyresniųjų tautinių šokių grupių ir ansamblių sambūryje „Iš aplinkui“ 2004 metais Širvintose laimėjo II laipsnio diplomą, dainininkai pripažinti geriausia vokaline grupe, po dviejų metų pelnytas „Mažojo laureato“ vardas. Festivalyje „Klumpakojis“ – II vieta ir pagrindinis prizas už profesionaliausiai sušoktą „Klumpakojį“. Suaugusiųjų šokių grupių ir ansamblių konkurse „Pora už poros“ 2005-aisias laimėtas laureato vardas. Net du kartus buvome kandidatai laimėti „Aukso paukštę“. Labai gaila, jog retai esame kviečiami koncertuoti rajone vykstančiuose renginiuose.

– Už kokius nuopelnus skiriama „Aukso paukštė“?

– Manu, kad mes šį įvertinimą gavome ne tik už 2006 metus, o už visą kolektyvo įdirbį, dalyvavimą konkursuose, festivaliuose, Dainų šventėse. „Aukso paukštės“ nominacija – viena iš priemonių atkreipti visuomenės dėmesį į gražiausius kūrybos, tradicijų puoselėjimo, atlikimo meno rezultatus. Šia nominacija įvardijami, pagerbiami ir apdovanojami geriausi mėgėjų meno kolektyvai bei jų vadovai, išsiskyrę itin reikšminga, aktyvia veikla, parengę naujų originalių ar deramai kultūros tradicijas reprezentuojančių programų, inicijavę ir surengę švenčių, festivalių, pelnę laureatų vardų, prizų šalies ir užsienio renginiuose. „Aukso paukštės“ skiriamos folkloro ansambliams, chorams, vokaliniams ansambliams, liaudiško šoko, muzikos kolektyvams, pučiamiesiems orkestrams, teatrams.

– Atsiimti prizo vykote pasidabinę naujais rūbais?

– Esame dėkingi praėjusios kadencijos vadovams, skyrusiems 12000 litų kapelos instrumentams (nupirkome akordeoną, kontrabosą, būgnus ir skrabalus) ir 58000 litų ansambliečių rūbams. Kadangi pinigų skyrė Savivaldybė, tokią pat sumą rūbams pridėjo ir Dainų švenčių fondas. Džiugu, kad pasveikinti ir pažiūrėti mūsų programos į Vilnių buvo atvažiavusi mero pavaduotoja Rūta Cirtautautė ir Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis.

– Kelionės – stimulas šokti?

– Iki 1990 metų buvome išvykę į Rumuniją, Čekoslovakiją ir kaimynines Latviją ir Estiją. Po 1990 metų net tris kartus koncertavome Vokietijoje, du kartus Danijoje, dalyvavome festivaliuose Vengrijoje, Portugalijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, draugaujame su kolektyvais Latvijoje ir Estijoje. Šios kelionės, atstovavimas šaliai – efektyviausia jaunimo prevencijos priemonė. Džiaugiamės garsindami Lietuvos, Gargždų vardą. Kai apsirengęs tautiniais rūbais žygiuoji su savo vėliava, toli nuo namų išgirsi šalies himną, šiurpuliai pereina per kūną, pajunti atsakomybę, tautiškumą. Dėl tokių vaikų išgyventų akimirkų verta dirbti.

Kelionėms pradedame ruoštis iš anksto. Ieškome rėmėjų, rašome projektus, raginame pervesti 2 proc. pajamų mokesčio – džiaugiamės kiekvienu gautu litu. Vien iš 2 proc. pajamų mokesčių už 2005 m. gavome 7000 litų. Perveda ne tik ansambliečiai, jų šeimos nariai, sulaukiame net buvusių šokėjų tėvelių pinigų. Ansamblyje turime nemažai šeimų, džiaugiamės penkiomis ansambliečių atžalomis ir šiemet laukiam dar trijų mažylių. Minijiečių šeimos nariai – nuostabiausia palaikymo komanda.

– Esate „Minijos“ ansamblio meno vadovė, Gargždų vaikų muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus vedėja. Ar lieka laiko anūkėliui ir pomėgiams?

– Pusantrų metukų Ovidijumi abi močiutės dalijamės kaip pereinamuoju prizu. Į vaikų klausimą „Ar nenorėtumėte?“, visada atsakome: „Norėtumėme“. Sūnūs su šeimomis gyvena Gargžduose, smagu, kad jie šalia, nereikia laukti, kada sugrįš iš toli. Susitinkame ir per repeticijas.

Pernai rudenį po savaitinių šokių vadovų ir choreografų kursų Nidoje net tris dienas praleidau tik su vyru – pirmą kartą gyvenime. Vasarą ištrūkstame į gamtą, prie jūros. Nebeneriu vašeliu, tačiau knygas skaitau net naktimis, jei pradėjau, sunku atsiplėšti.

Nuotrauka iš asmeninio albumo: Birutės Oželienės vadovaujami „Minijos“ senjorai pelnė „Aukso paukštę“, o ji pati įvertinta geriausio kolektyvo vadovo titulu.

Vida VALAITYTĖ