Šeštadienio pašnekesiai
Rūsyje repetuojančio orkestro vadovas nestokoja džiaugsmo
Gargždų muzikos mokyklos mokytojas Bronislovas Vaičius, ugdantis jaunuosius talentus ir vadovaujantis Gargždų kultūros centro orkestrui „Gargždupis“, įsitikinęs, kad kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai moka. Apie kasdienybę, kuri yra kelias į šventę, kalbėjomės nešventiškoje aplinkoje – Kultūros centro rūsyje, kuriame repetuoja mokytojo ugdytiniai.
– Koks buvo Jūsų kelias į muziką?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje. Mano kiemo draugas grojo smuiku ir man pasiūlė stoti į muzikos mokyklą. Pasiklausiau rekomendacijų ir pasirinkau pučiamuosius. Grojau trombonu. Baigęs 4 klases muzikos mokykloje įstojau į anuometę aukštesniąją S. Šimkaus muzikos mokyklą. Šeimoje nebuvo profesionalių muzikantų, tik mėgėjiška veikla užsiėmė. Baigęs studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete gavau paskyrimą į Vėžaičių kultūros namus. Po pasirodymo su kolektyvu apylinkių dienose Gargždų muzikos mokyklos direktorius Vidutis Normantas pasiūlė dirbti su vaikais muzikos mokykloje. Sutikau ir nesigailiu.
– Dirbate ne tik su vaikais. Esate Gargždų kultūros centro orkestro „Gargždupis“ vadovas. Kuris darbas teikia daugiau malonumo?
– Jei neugdysi, neauginsi, nebus kam groti orkestre. Su vaikais sunkiau dėl drausmės, o suaugusiuosius, kadangi jie dirba, sunkiau suorganizuoti. Į orkestrą ateina žmonės, turintys muzikinį išsilavinimą, jie gali atlikti sudėtingesnius kūrinius. Smagu dirbti ir su vienais, ir su kitais. Smagu, kai vaikai gerai pagroja, kai pavyksta kūrinį „sutampyti“. Tačiau pasiekti gerų rezultatų nėra lengva – kartais tenka dirbti iki nevilties. O svarbiausia vaiką uždegti, kad jis pats norėtų siekti tikslo. Vaikams sakau, kad bet kokį darbą atlikti gerai yra sunku, reikia valios, kantrybės ir pastangų, nes kitaip rezultatų nebus.
– Jums ir mokiniams pažįstamas pergalių džiaugsmas.
– Taip, mums neblogai sekasi. Kiekvienais metais dalyvaujame apie 10 koncertų, tačiau konkursuose kartais tenka patirti ir nusivylimų – ne kasmet skiname laurus. Svarbu nenusiminti. Jei kažkas nepasisekė, pirmiausia mokytojas turi ieškoti priežasčių. Jei pasiseka, žinai, kad eini geru keliu. Gerai, kad vyksta įvairūs konkursai – visi nori gerai pasirodyti, konkurencija skatina darbštumą, valingumą. Jei vyktų tik akademiniai koncertai, tokių rezultatų nepasiektume.
– Groti pučiamaisiais instrumentais, ko gero, reikia ir gerų plaučių.
– Turėjau mokinį, kuris sirgo astma ir vartojo vaistus. Po ketverių metų sužinojau, kad jam nebereikia vaistų nuo astmos. Pasirodo, gydytojai rekomenduoja pūsti per šiaudelį į vandens stiklinę. Bet tai nuobodu. Kur kas įdomiau groti pučiamuoju instrumentu, net gydytojai tai rekomenduoja. Matyt, tai padeda sergantiems vaikams.
– Repetuojate sunkiomis sąlygomis patalpose, kurių nepavadinsi jaukiomis, čia net oro trūksta. Ar tai neatbaido vaikų?
– Muzikos mokykloje trūksta patalpų. Jei aš turėčiau klasę, nukentėtų kitas mokytojas. Žinoma, patalpos galėtų būti jaukesnės. Tikiuosi, kai bus renovuojamas Kultūros centras, mūsų nepamirš…
– Namuose, ko gero, turite ne vieną muzikos instrumentą. Ar šeima muzikuoja?
– Šeimoje visi groja. Vyresnysis sūnus Rokas, nelankydamas muzikos mokyklos, išmoko groti trimitu ir grojo orkestre, jaunesnysis Eugenijus baigė Kauno muzikos akademiją, tačiau dirba darbą, nesusijusį su muzika. Su žmona Irena susipažinome S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ji – vokalistė. Namuose, deja, tik vienas muzikos instrumentas – akordeonas, kuriuo, kaip ir pianinu, galiu pagroti tik buitiškai, bet neprofesionaliai. Vieną kitą dainelę galiu pagroti gitara, tačiau mano meilė – pučiamieji instrumentai.
– Kokią muziką labiausiai mėgstate? Koks koncertas paliko stipriausią įspūdį?
– Mėgstu visą gerai atliekamą muziką. Malonu klausyti ir klasiką, ir šiuolaikinę, ir avangardinę muziką, jei ji atliekama profesionaliai. Įsimintiniausias mano gyvenime buvo Mravinskio simfoninio orkestro koncertas Sankt Peterburge. Nesitikėjau, kad tokį įspūdį gali palikti muzika. Sužavėjo ir švedų pučiamųjų orkestro meninės galimybės. Pamenu, šis koncertas vyko Vilniuje sausio 1 d. Iki Kauno lijo ir ledijo. Važiavau mašina 50 kilometrų per valandą greičiu ir galvojau, ar bus ką klausyti. Grįždamas mąsčiau, kad dėl tokio koncerto būčiau galėjęs važiuoti dar toliau. Paskutinis patikęs koncertas vyko Klaipėdos koncertų salėje. Koncertavo geriausi Lietuvos trombonistai, vienas vokietis, o dirigavo švedas.
– Ar lieka laiko pomėgiams?
– Kai buvau 5 ar 6 klasėje, tėvai nusipirko sodą. Ir dabar jame darbuojasi, o aš galiu važiuoti ir dirbti, kada noriu ir kiek noriu. Niekur – nei prie jūros, nei prie ežero, nei namuose prie televizoriaus – taip nepailsiu, neatsipalaiduoju kaip sode. Dirbu paprastus darbus, ir man gera. Nesu nei medžiotojas, nei grybautojas ar uogautojas. O jei kas pakviečia pažvejoti, turi ir meškerę duoti.
Laima ŠVEISTRYTĖ
