Šeštadienio pašnekesiai
Aštuoni būties dešimtmečiai
„Bangos“ skaitytoja I. S. pasiūlė papasakoti apie gargždiškę Sofiją Liorencienę, sulaukusią 80-ojo gimtadienio. Tremtis, sugriovusi jaunystės svajones, atšiaurus sutikimas Tėvynėje, kasdieniai sunkumai, skaudžios netektys nepalaužė jos poetiškos sielos. Jubiliatė savo išgyvenimus išlieja eilėse, kurias rašo nuo jaunumės. Ji dėkoja Dievui už kiekvieną nugyventą dieną ir džiaugiasi ją supančiais mylinčiais žmonėmis.
– Kaip jaučiatės, sulaukusi aštuoniasdešimtmečio?
– Sunkoka – pasiremiant lazdele reikia nešti šią naštą. Esu silpna – dabar vienu piršteliu mane pastumtų. Bet esu laiminga, galėdama vaikščioti.
– Dažnai pasineriate į prisiminimus?
– Praeityje daug kančios ir ilgesio. Apie Sibirą dažnai pagalvoju: 10 metų tremties. Mane devyniolikmetę išvežė net nespėjus abitūros egzaminų išlaikyti. Neišsipildė mano svajonė baigti mokslus. O juk norėjau būti mokytoja, o gal plunksną valdyti. Nuo jaunumės rašiau eilėraščius. Būdavo, tremtyje kirsdama medžius pavargusi atsigulu atsikvėpti. Žiūrėdama į debesis, plaukiančius į vakarus, mintyse rašiau savo ilgesį. O grįžus į Tėvynę, niekas nelaukė, žmogumi nelaikė. Tarsi antrarūšiai buvome. Gero darbo negavome. Norėjau medicinos seserų kursus baigti, bet man pasakė, kad užtenka žmonių ir „be dėmių“. Daug tamsių dienų buvo – neturėjome būsto. Dabar vienatvė – jau 35 metai našlė. Aš sakau moterims branginti vyrus, mokau suprasti, kad ir jie pavargsta, jiems reikia patarnauti. Anksčiau vyrai buvo labiau gerbiami. Prieš 5 metus nuo vėžio mirė sūnus Jonukas. Pirmagimis, mylimiausias. Labai jautrus buvo. Kasdien rožančių kalbu už jį. Malda mane labai palaiko.
– O gražiausi prisiminimai?
– Šviesiausias dalykas mano gyvenime – kelionė į Romą. Prieš keliolika metų Gargždų parapijos klebono kanauninko Jono Paulausko dėka (aš 7 metus dirbau klebonijoje) kartu su kitais maldininkais važiavau į Romą. Susitikome su šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Aplankėme ir kitas šalis. Taigi jaunystėje Rytuose praleidusi dešimtmetį, pamačiau ir Vakarus. Tiesa, dar porą kartų lankiausi Lenkijoje – pamačiau gražiausias šios šalies bažnyčias. Ir šios kelionės – klebono dėka.
– Teberašote eiles?
– Vieną kitą posmelį parašau ir dabar. Naktį mintys prabudina, ir turiu jas užrašyti. Rašau iš širdies – linksmumo jose nėra. Eiles perskaitau savo pažįstamiems žmonėms.
– Su kuo dažniausiai bendraujate?
– Su gerokai jaunesniais žmonėmis – bendraamžių bendraminčių neturiu. Beje, iš 7 vaikų mano tėvų šeimoje likome trise: vyriausiam broliui – 85-eri, o jauniausiai sesei – 75-eri, ji gargždiškė.
– Ar Jūsų laikas tarp keturių sienų stabtelėjęs?
– Ne, mano laikas bėga žaibiškai. Rytą – trumpa mankšta. Vaikštau pasiramsčiuodama lazdele, bet kasdien pasikloju lovą. Tai sunkiausias, ilgai trunkantis darbas. Kiek pajėgiu, valau dulkes. Mat namuose turi būti tvarka, nes ne vietoje padėtas daiktas mane nervina. Skaitau knygas – Šventąjį Raštą, žurnalus. Nepastebiu, kad jau ir vakaras. Per televiziją mėgstu žiūrėti Leonido Donskio laidas.
– Sunki senatvės našta?
– Mano senatvė šviesi, nes aš gyvenu šalia gerų kaimynų. Kiek man padeda Genutė, Onutė, Vita, Staselė, sesuo Antanina. Auksiniai žmonės. Turiu nuostabią daktarę Ireną Stankuvienę, kuri su sesele Onute mane nuoširdžiai globoja: blogumą pajuntu, ir jos jau pas mane. Turiu puikias anūkes Jolitą ir Simoną, kurios man padėjo įsirengti dušo kabiną. Aplanko, padeda marti, į bažnyčią nuveža sūnus. Švenčių proga aplanko klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas, kartais paskambina telefonu. Džiaugiuosi, kad per savo rūpesčius nepamiršta ir manęs. Džiaugiuosi gyvendama gerų žmonių apsuptyje, džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena.
Virginija LAPIENĖ
