Šeštadienio pašnekesiai
Doviliškei pedagogei kalba – įkandamas riešutas
Dovilų pagrindinės mokyklos mokytoja Edita Jucienė iš 182 rašiusiųjų Nacionalinį diktantą rajone parašė geriausiai ir buvo pakviesta į antrąjį turą, kuris prieš porą savaičių vyko Vilniuje. Lituaniste norėjusi tapti, tačiau pradinių klasių mokytojos specialybę įgijusi Edita tvirtina, kad mokėti gimtąja kalba taisyklingai kalbėti ir rašyti – kiekvieno lietuvio garbės reikalas, o Nacionalinis diktantas, suteikiantis galimybę pasitikrinti žinias, Lietuvoje turėtų tapti tradicija ir vienyti po pasaulį pasklidusius lietuvius.
– Kas Jus paskatino rašyti Nacionalinį diktantą?
– Miestelio bibliotekininkė. Nuėjau pasikeisti knygų, o ji ir sako: „Nepamiršk ateiti šeštadienį rašyti diktanto.“ Ir atėjau. Juk reikia tobulėti. Dovilų bibliotekoje rašėm penkios moterys. Po to išgėrėm kavos, pasikalbėjom.
– Kaip jautėtės, kai sužinojote, jog iš 182 rašiusiųjų mūsų rajone Nacionalinį diktantą parašėte geriausiai?
– Buvau nustebusi ir įpareigota dalyvauti antrajame ture, kuris vasario 17 d. vyko Vilniuje.
– Ar ruošėtės: vartėt žodynus, kartojot taisykles?
– Pirmajam turui nesiruošiau. Prieš antrąjį bandžiau ruoštis: atsiverčiau gramatiką ir… užverčiau. Tik važiuodama į Vilnių skaičiau rašybos ir skyrybos taisykles. Žinau, kad tiek pirmajame ture, tiek antrajame padariau po dvi klaidas.
– Į sostinę vykote ne viena?
– Mane lydėjo rajono Savivaldybės kalbos tvarkytoja-spaudos atstovė Daiva Beliokaitė ir 5 geriausiai mūsų rajone Nacionalinį diktantą parašę mokiniai. Tarp jų buvo ir Dovilų pagrindinės mokyklos devintokė Modesta Razmutė. Mokiniams tai buvo paskatinimas – ekskursija į Vilnių.
– Kokia nuotaika vyravo antrajame Nacionalinio diktanto ture Vilniuje?
– Pakylėta, iškilminga. Jaudinausi, pirmą kartą tiesioginis eteris. Aplink vaikšto diktorius Juozas Šalkauskas, kuris skaitė diktanto tekstą, daug žurnalistų, kamerų, skaičiuojamos paskutinės minutės ir sekundės iki eterio… Iš pradžių net nesuvokiau teksto prasmės, paskui susikaupiau. Beje, dauguma patekusių į antrąjį turą – jauni žmonės, studentai. Mano amžiaus buvome gal keturiese. Tiek pat, ko gero, vyresnių nei 50 metų. Tačiau džiaugiuosi, kad dalyvavau, nes sakoma, kad ir akmuo nejudėdamas apkerpėja. Taip ir žmogus. Šiaulių pedagoginį institutą (dabar universitetas) baigiau 1993 m., tad mano žinios jau pasenusios.
– Kaip tęsėsi pažintis su Lietuvos televizija?
– Diktantą rašėme toje pačioje salėje, kurioje vyko garsusis „Šokių dešimtukas“. Tik uždengė parketą, kad nesugalvotume šokti… Aplankėme visą televizijos pastatą, susipažinome su istorija tapusiomis filmavimo kameromis, mikrofonais, kita televizijos ir radijo technika. Studijos atrodė kur kas prasčiau, nei mes matome per televiziją. Visi dalyviai buvome pagerbti knygomis ir vaišėmis. Prie vaišių stalo bendravome su diktoriumi J. Šalkausku, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Irena Smetoniene.
– Ar kolegos laukė Jūsų įspūdžių?
– Taip, įspūdžiais pasidalijau su lituanistais. Be to, seniūnijoje vyko popietė „Pabūkim kartu“. Joje seniūnė man įteikė garbės raštą. Geriausiai parašiusieji rajone buvome pakviesti į rajono Savivaldybę ir apdovanoti atminimo dovanėlėmis.
– Ar, Jūsų nuomone, lietuvių kalba tikrai tokia sunki, kad reikia keisti, supaprastinti net rašybą?
– Kadangi baigiau Tęstinių studijų institutą ir įgijau galimybę pradinių klasių mokinius mokyti ir anglų kalbos, tai lygindama su anglų kalba sutinku, kad mūsų kalba sunki… užsieniečiui: linksniavimas, asmenavimas, nosinių raidžių rašyba šaknyje. Tačiau mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti kiekvienam lietuviui turi būti garbės reikalas. Nemanau, kad kada nors „ąžuolas“ rašysime be nosinės. Gimtosios kalbos rašyba ir skyryba – įkandamas riešutas. Tačiau vis dažniau rašymą ranka keičia rašymas kompiuteriu. Siunčiamos SMS žinutės be nosinių raidžių. Tai turi įtakos mokinių raštingumui.
– Už geras lietuvių kalbos žinias esate dėkinga savo mokytojams?
– Iš tikrųjų Kretingos 3-iojoje vidurinėje (dabar Jurgio Pabrėžos gimnazijoje) turėjau geras lietuvių kalbos mokytojas. O už pagrindus esu dėkinga pirmajai mokytojai. Esu iš tų žmonių, kuriems mintis lengviau dėstyti raštu negu žodžiu. Gimtosios kalbos pamokos man mėgstamiausios iš visų dalykų, kurių mokau savo antrokus. Per jas stengiuosi ne tik išmokyti gerai rašyti ir skaityti, bet ir skiepyti patriotizmą. Manau, jog Nacionalinis diktantas irgi padeda puoselėti patriotinius jausmus, todėl jį turėtų rašyti ir mokiniai mokykloje. Malonu, kad šiemet jį galėjo rašyti po pasaulį išsibarstę lietuviai.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Knygų skaitymas. Tai – tarsi liga. Turiu save tramdyti. Mėgstamiausios istorinės knygos ir istoriniai filmai. Žavi gamta. Gyvenu sėsliai, bet jaučiu, kad nebetelpu savo kiaute – svajoju apie keliones.
Pašnekovės anekdotas
Dvi blondinės svarsto, ką padovanoti draugei, kuri irgi blondinė.
– Gal skarelę?
– Ne, daug turi…
– Tai gal fotoaparatą?
– Vieną turi…
– O gal knygą?
– Vieną tikrai turi.
Laima ŠVEISTRYTĖ
