Skaitytojo nuomonė
Siurprizas – naujas priedas
Šių metų sausio 14 d. „Bangos“ skaitytojus nustebino naujas šio laikraščio priedas „Žvilgsnis“. Man atrodo, kad „pirmasis blynas neprisvilęs“: informatyvus, aktualus, naudingas, įdomus ir dar „Su šypsena“. Jis iš karto suintrigavo, nutraukė mano dūmas apie kitus straipsnius ir privertė mąstyti apie jo rašinius. Irena Kasperavičienė rašo, kad butai brangsta. Gerai tiems, kurie ruošiasi parduoti, blogai tiems, kuriems reikia pirkti.
Nepriklausydama nei vienai, nei kitai kategorijai, pasidedu straipsnį „nuolatiniam naudojimui“, kad turėčiau nors šiokią tokią orientaciją. Jeigu koks nors pažįstamas (o ne „Banga“) būtų pasakęs, kad Gargžduose už dviejų kambarių butą reikia mokėti per 100 tūkst. litų, būčiau išvadinusi kvailiu, nes gerai žinau, kad prieš kelerius metus tokį butą lengvai galėjai nusipirkti už perpus mažesnę sumą.
Sielą sušildė kiti du straipsniai: Virginijos Lapienės „Auksarankių moterų „žaidimai“ ir Antano Sakalausko „Už rūpinimąsi – prieraišumas, ištikimybė“. Pirmajame Laugalių pensionato gyventojos rodo pavyzdį visiems pensininkams, kaip gyventi, kai nebepajėgi atlikti sunkių darbų. Viena pensionato gyventoja renka ir džiovina įvairiausius žolynėlius, o po to iš jų kuria puokštes ar paveikslus, kitos mezga, neria įvairiausius žaislus ar batukus naujagimiams. Visos pripažįsta, kad šie užsiėmimai išsklaido nerimą ir slogią nuotaiką. Neraginu pulti prie šių darbų, tik noriu pasakyti, jog labai pravartu, kad kiekvienas pensininkas susirastų mėgstamą užsiėmimą pagal savo jėgas ir galimybes. Iš karto gyvenimas pašviesėtų.
Antrajame straipsnyje korespondentas Antanas Sakalauskas pasakoja apie įdomius žmones ir dar įdomesnius jų augintinius. Nors gerai žinau, kad gyvūnėliai kartais už žmones geresni, tačiau pati galiu pasigirti turinti tik lesyklėlę paukščiams balkone. Rimtai svarsčiau, ar sutikčiau paskirti pusantro tūkstančio litų iš šeimos biudžeto už kalbančią papūgą, jeigu kas nors iš šeimos narių įsigeistų ją pirkti, kaip tai padarė vėžaitiškių šeima. Gąsdina ne tik įsigijimo išlaidos, bet ir kasdieniniai rūpesčiai, atsakomybė už juos. Gyvūnai, kaip ir žmonės, serga, sensta, kartais dėl jų elgesio skundžiasi kaimynai ir… tenka išsiskirti. Vis tiek labai malonu skaityti apie žmones, mylinčius ir globojančius gyvūnėlius, žaviuosi jais ir jų augintiniais. Koks nuostabus angoros katinas Nuokis, priglobtas Lubienės, kai kažkas mažą išmetė iš penkiaaukščio. Iki šiol tekdavo skaityti spaudoje tik apie šunų sukandžiotus žmones, o čia aprašomas Grigalauskų protingas namų sargas Imris. Gerai, kad „Žvilgsnis“ parodė ir kitą – gerąją gyvūnėlių pusę.
Labai naudingi psichologės Daivos Banevičiūtės patarimai, kaip kalbėti su vaikais, kai tėvai skiriasi. Įsidėmėti reikėtų šiuos straipsnyje nurodytus principus: apie skyrybas pasakyti vaikams privalo abu tėvai kartu, jiems pranešti apie ateities planus, nuraminti. Po skyrybų vaikų gyvenime turėtų dalyvauti ir motina, ir tėvas. Nereikėtų, vaikams girdint, dėl skyrybų kaltinti ir šmeižti vienas kitą, drausti susitikti su atskirai gyvenančiu sutuoktiniu. Aktualus patarimas, kad tėvai apie skyrybas informuotų vaikų mokytojus (manyčiau, klasės auklėtoją), tai padėtų išvengti įvairių nesusipratimų, skaudinančių vaikus. Šeimos klausimai (sutuoktinių bendravimas, tėvų ir vaikų santykiai ir kiti) yra labai aktualios temos, todėl tikiuosi, kad „Žvilgsnyje“ teks ne kartą apie tai skaityti ne tik psichologės, bet ir skaitytojų rašinius.
„Bangos“ priedas baigiamas svarstymais apie laidotuvių papročius, kurie nagrinėjami Laimos Šveistrytės straipsnyje „Vėlių kalnelin – be dūdų orkestro“. Nors autorė teigia, kad sunku laužyti tradicijas, tačiau pati pripažįsta, kad prieš keliasdešimt metų dūdos buvo nuolatinis velionio palydovas, o dabar laidotuvėse dūdų muzika – retenybė. Jas pakeitė kanklės, smuikas, vargonėliai ir kiti instrumentai. Papročiai pamažu keičiasi, tik niekaip negalime atsisakyti gausybės vainikų. Žmonės neša ir neša gražius, didelius vainikus, tuo išreikšdami savo liūdesį ir norą padėti, nors iš tikrųjų sukelia artimiesiems dvigubą problemą: reikia pasirūpinti, kas juos nuneš laidotuvių procesijoje į kapines, o po kiek laiko patiems tempti nuo kapo į šiukšlyną. Teko girdėti, kad ir ši tradicija po truputį svyruoja – vieno daugiabučio namo gyventojai, mirus kaimynui, surenka sutartą sumą iš gyventojų, bet iš tų lėšų perka tik kuklų krepšelį ar gėlių, o likusius atiduoda velionio šeimai.
Laidotuvėse visokia muzika gera, jeigu ji nuoširdi. Žaviuosi samdomais giedotojais: jie ne tik groja ir gieda, bet ir deklamuoja, meldžiasi, reiškia užuojautą, skelbia įvairią informaciją ir visa tai atlieka gana profesionaliai. Girdėjau juos tariant ir atsisveikinimo žodį, tačiau velionio draugų atsisveikinimo kalbos yra daug šiltesnės ir turiningesnės, nereikėtų jų atsisakyti. Nieko nuostabaus, kad giedotojams reikia mokėti pinigus. Ir anksčiau giedotojams būdavo atsilyginama budėjimo vakarą vakariene, po laidotuvių – pietumis, o vedėjams – pinigais ar dovanomis. Neišspręsta problema – informacijos gavimas. Kartais apie pažįstamo mirtį sužinai tik iš „Bangoje“ pareikštos užuojautos, kai velionis jau būna palaidotas. „Vakarų ekspresas“skelbia informaciją apie mirusių registraciją, tačiau tokie skelbimai „Bangoje“ šios problemos neišspręstų, nes mūsų laikraštis leidžiamas ne kasdien.
Užvertusi paskutinį pirmojo „Žvilgsnio“ puslapį, linkiu jam GERO KELIO!
Donata LEKETIENĖ „Bangos“ skaitytoja
