Skaitytojo nuomonė
Meilės Gargždams simboliai suniokoti džeržgiančiais pjūklais
Nežinau, kas ir kodėl davė leidimą ar nurodymą Gargžduose nupjauti mano vaikystės medžius. Kai tik išsiaiškinsiu, žinosiu, už kuriuos politikus nebalsuoti ir kurių specialistų darbo negerbti. Daugiau nieko negaliu padaryti. Piliečio bejėgiškumas.
Mano vaikystės ir paauglystės pamėgtame skverelyje medžiai krito prieš Velykas ir po jų. Nė nekvepia pavasario atgimimu.
Savo draugams ir dukrai istorijas apie jaukų miestelį, kurio centre galėjai jaustis tarsi gamtoje, galėsiu pasakoti kaip fantastines.
Net nenutuokiau, kad mano meilė Gargždams taip susijusi su galimybe pasėdėti šalia žydinčių obelų ir kaštonų, paragauti prinokusių alyvinių obuoliukų ar prisirinkti pilnas kišenes blizgančių kaštonų, su kiemo draugais pažaisti kaštonų mūšį čia pat kieme, centre.
„Mama, ar ir vėl darbininkai pjauna medžius?“ – išgirdusi pjūklų urzgimą trečiadienio rytą paklausė dukra. Iškišau galvą pro langą, širdis net sudrebėjo – ant žemės pargriauti mano vaikystės ir jaunystės simboliai. Šįsyk kaštonai. Kai aną vasarą pamačiau ant žemės gulinčias obelis, širdį taip pat gėlė. Guodžiausi, kad nors kiek medžių paliko. O kas dabar? Mano mylimo, jaukaus miestelio vaizdą keičia modernūs žibintai, keistai išplatinta gatvė su dar keistesnio lėtumo šviesoforais ir visuotinė, nepakenčiama, buka globalizacija.
Šiuo laišku redakcijai nieko nepakeisiu. Tenoriu pasakyti, kad šio laiko valdžią, priėmusią sprendimą sugriauti mano vaikystės prisiminimus ir unikalų Gargždų vaizdą, visuomet prisiminsiu kaip griovėjus, naikintojus, trumparegius kurmius. Ir nežinau, kada galėsiu jiems atleisti už neatšaukiamą medžių mirtį.
Reda BALTINAITĖ
