Skaitytojo nuomonė
Reikia pakalbėti… apie mokytojų streiką
Dar kartą perskaičiau visus straipsnius, išspausdintus „Bangoje“ apie mokytojų reikalavimus padidinti darbo užmokestį ir ruošiamą streiką. Skaitydama vieniems teiginiams kategoriškai pritariau linksėdama galva, dėl kitų abejojau, tačiau buvo ir tokių, su kuriais negalėjau sutikti, todėl nutariau savo mintimis pasidalinti su „Bangos“ skaitytojais.
Skuboti reikalavimai
Tikriausiai visi sutinka, kad mokytojams už jų atsakingą, sunkų darbą mokamas per mažas atlyginimas ir kad jį reikia didinti, tačiau nėra vieningos nuomonės dėl atlyginimų dydžio ir padidinimo laiko. Prisipažinsiu, kad mane stebino reikalavimų skubotumas: 2007 metų pabaigoje reikalaujama 20 proc. padidinti atlyginimus tais pačiais metais, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – dar 30 proc. arba šių metų sausio pradžioje mokytojai pareiškė, kad dėl mažo apmokėjimo nuo sausio 23 d. atsisako klasės auklėtojo pareigų. Man atrodo, kad ir vieno, ir kito klausimo sprendimui reikia žymiai ilgesnio laiko negu nurodyta. Tai sprendžia ne vienas asmuo. Didelis (50 proc.) mokytojų atlyginimų pakėlimas priklauso ne tik nuo Vyriausybės geranoriškumo, bet ir nuo biudžete švietimui skiriamų lėšų, kurių dydis aiškiai per mažas. Deja, šių metų biudžetas jau patvirtintas.
Ko pasiekė?
Negalima sakyti, kad reikalavimai nedavė jokių rezultatų. Nuo 2008 m. sausio 1 d. mokytojų atlyginimai padidinti 15 proc. Tegu 11,3 proc. padidinta kartu su visais biudžetinių įstaigų darbuotojais ir tik 3,7 proc. papildomai pedagogams, tačiau reikia pripažinti, kad atlyginimai padidėjo. Pakeltas darbo užmokestis klasių vadovams, priimti sprendimai dėl kitų darbo sąlygų pagerinimo. Bus mokamos vienkartinės išmokos už mokyklinių egzaminų vertinimą ir administravimą. Nuo rugsėjo 1 d. Vyriausybė žada pedagogų atlyginimų koeficientą padidinti dar 20 proc., o mažai gaunančių – net 25 proc. Kad pažadai būtų įvykdyti, galima reikalauti, jog iš anksto priimtų tokį sprendimą.
Žinoma, tai tik dalis reikalavimų. Šiuo metu Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga siekia, kad pedagogų algos būtų padidintos 20 proc. nedelsiant, dar 30 proc. nuo šių metų liepos mėn., o vėliau po 20 proc. kitus 3 metus. Oho! Pradėjau abejoti, ar šie reikalavimai realūs. Lietuvoje mažus atlyginimus gauna ne tik mokytojai. Tuo pačiu skundžiasi bibliotekų, kultūros įstaigų darbuotojai, policininkai, gydytojai ir kiti. Kai kurie iš jų dirba nemažiau atsakingą darbą negu mokytojai. Darbuotojų trūksta ne tik mokyklose. Ar pakaks valstybės biudžete lėšų tokiems padidinimams? Tektų arba didinti mokesčius, arba labai taupyti, atsisakant daugelio dalykų. Pirmajam pasiūlymui tikriausiai niekas nepritartų. Antrasis vertas dėmesio, tačiau taupyti nėra lengva. Greičiau didėja išlaidos negu pajamos. Iš tikrųjų buvo labai pikta, kai Vyriausybė praėjusių metų pabaigoje apskričių vadovams išmokėjo premijas, neatsižvelgdama į mokytojų padėtį. Štai Seimo nariai jau siūlo mokėti rentą pakartotinai nebeišrinktiems kolegoms. Ir tikriausiai priims tokį įstatymą, nes savi marškiniai arčiau kūno. Pasižiūrėkim arčiau: Švietimo darbuotojų profsąjungos rajono konferencijoje pasidžiaugta, kad keliose pagrindinėse mokyklose aktyvo dėka nepanaikinti direktorių pavaduotojų etatai. Žinau, kad kai kuriose iš jų gana mažai mokinių, todėl abejoju dėl šių etatų reikalingumo. Ar neturėjo įtakos „savų marškinių“ sindromas? Sunku tikėtis sutaupyti tiek, kiek reikia mažiems atlyginimams padidinti, kai kiekvienas tą bendrą antklodę tempia į save.
Ar tikslas pateisina priemones?
Nebūčiau rašiusi šio straipsnio, jeigu nebūtų pasiruošimo kovo 3 d. organizuoti neterminuotą streiką. Su tuo negaliu sutikti. Nejaugi reikia aiškinti, kad dėl to nukentėtų niekuo nekalti moksleiviai. Juk egzaminai ant nosies, ir kiekviena diena brangi. Žinau pasiteisinimą – tegu Vyriausybė tuo rūpinasi. Taip. Bet jeigu Vyriausybė nesirūpina, ar tai panaikina mokytojų atsakomybę prieš vaikus? Prisimenu diskusijas dėl mirties bausmės panaikinimo. Oponentams visai teisingai buvo pasakyta: nusikaltėliai žudo žmones, bet ar mes galim elgtis taip, kaip jie – irgi žudyti? Atsakymas aiškus: nėra tokio tikslo, kuris pateisintų blogas priemones, šiuo atveju – nekaltiems daromą žalą. Pasvarstykim, ar būtinas šis streikas. Šis tas pasiekta. Šis tas pažadėta. Metų pabaigoje reikėtų pasverti rezultatus ir derėtis toliau. Tuo geriau, kad bus naujas Seimas (gal protingesnis?), bus nauja Vyriausybė (gal rūpestingesnė?). Tik nepamirškim prieš Seimo rinkimus kiekvienam kandidatui priminti savo problemų ir užsitikrinti jų paramą. Šiuo metu mokytojų reikalavimus dėl atlyginimo padidinimo remia dauguma žmonių. Tik vienas kitas sumurma, kad be reikalo triukšmauja, nes ir taip nemažai gauna ir dar atostogauja per visą vasarą. Vargu ar dauguma žmonių pritaria mokytojų streikui kovo mėnesį.
Kitos problemos
Skaitydama straipsnius sutikau ir tokį labai rimtą prašymą: užtikrinti mokytojų saugumą. Norėčiau jį praplėsti: reikia užtikrinti visos visuomenės saugumą nuo fizinio smurto ir prievartavimo, kurie dažniausiai prasideda nuo jaunų dienų. Gaila, kad nesuradau konkrečių pasiūlymų, ką reikia daryti. Čia panagrinėsiu tik vieną priemonę – reikia keisti visuomenės (ypač tėvų, valdininkų ir žurnalistų) požiūrį į santykį tarp mokytojų ir moksleivių. Skaičiau respublikinėje spaudoje apie tokį įvykį: moksleivis trukdė vesti fizinio lavinimo pamoką ir neklausė mokytojo paliepimo išeiti. Mokytojui jį vedant iš salės už rankos, besitampydamas jis išsinarino peties sąnarį. Straipsnio antraštė ir rašinio dvasia kaltino mokytoją už vaiko sužalojimą. Nesąmonė. Susižalojo pats vaikas, neklausydamas mokytojo. Ir už tai jis vertas papildomos bausmės. Pamąstykim: štai pešasi du pradinukai. Kaip juos išskirti? Gražiais žodžiais? Jie negirdės. Geriausia paimti už pakarpos ir papurtyti. Tikrai nepropaguoju fizinių bausmių, tačiau negaliu pritarti ir tiems tėveliams (dažniausiai mamytėms), kurie išgirdę menkiausią savo vaikelio, švelniai tariant, nevisiškai teisingą skundą puola į mokyklą su didžiausiais priekaištais. Ar jie nesupranta, kad patys gadina savo vaiką? Tik vieną kartą teko išgirsti, kad tėvas, sužinojęs apie sūnaus muštynes, privertė jį atsiprašyti nukentėjusio. Toks vaikas tikriausiai nebeskriaus kitų. Pradinė ginčų nagrinėjimo pozicija turi būti tokia: mokytojas visada teisus, jis nori tik gero savo moksleiviams, nors kartais būna priverstas panaudoti fizinę jėgą. Apginkime mokytojus nuo neteisingų kaltinimų.
P.S. Pažįstamieji stengėsi atkalbėti nuo šio straipsnio sakydami: „Argi nematai, kad šiuo metu mokytojai mato tik savo problemas? Kad jie laiko priešu kiekvieną, kuris nesutinka su jų reikalavimais?“ Atsilaikiau nuo tokio spaudimo, nes aš tikiu ir mokytojais, ir tuo, kad kovo mėnesį neįvyks streikas.
Donata LEKETIENĖ
