Skaitytojo paraštėse
Vyrų pleptelėjimai…
Dabar, kai skrebenu plunksnele, Seimas dar tik ruošiasi balsuoti dėl interpeliacijos „Alitos“ privatizavimo sūkuryje 36 milijonus litų kartu su kolegomis pradanginusiems keturiems ministrams. Tačiau rezultatą jau žinau, nes tikiu senu politikos vilku Justinu Karosu. Tai jis sakė, jog iš interpeliacijos nieko nebus. Ir dar sakė, kad dėl tokio mažmožio politikai verti nebent pabarimo, nes jeigu opozicija kabinėjasi prie „Alitos“ privatizuotojų, interpeliacijas galima skelbti visiems.
Kadangi daugumai tokiame kontekste „visi“ asocijuojasi su Seimu, ant popieriaus skiautės rašau lygtį: X = 141 x 36000000 : 4, kur X – šimto keturiasdešimt vieno Seimo nario spėjami padaryti nuostoliai valstybei, 141 – Seimo narių skaičius, 36000000 – litų suma, dėl kurios keturiems ministrams reiškiama interpeliacija, 4 – keturi ministrai. Suskaičiuoju ir sužinau, kad, už tikrą pinigą priimant J. Karoso žodžius, galima spėti, jog visi Seimo nariai gali būti vienaip ar kitaip nuo valstybės nusukę vieną milijardą du šimtus šešiasdešimt devynis milijonus litų.
Už tai, anot J. Karoso, jie verti tik pabarimo?!
Tačiau įsiterpia berods apžvalgininkas V.Valentinavičius ir pareiškia, kad pabarimai veikia tik sąžininguosius. Po pirmos pylos jie atsistatydina. Tokių Lietuvoje vos vienas kitas. Iš pastaruoju metu pasitraukusių iš posto – nebent buvęs finansų ministras Z. Balčytis. Vadinasi, remiantis V. Valentinavičiaus įžvalga, visi kiti – nesąžiningi.
– Kur žiūri opozicijos Seime vadovas Andrius Kubilius, jeigu dėl esamos padėties netriukšmauja? – pasigirsta kito apžvalgininko V. Savukyno klausimas.
– To reikia klausti paties Kubiliaus, – atsiliepia V. Valentinavičius ir dar bando pridėti, ką A. Kubiliaus vietoje jis darytų.
Jeigu A. Kubilius nesinaudoja opozicijos lyderio padėtimi, visai tikėtina, kad, kaip yra ne kartą buvę, jis laukia patogaus momento – Seimo rinkimų. Tada jau drėbtelės ant valdančiosios daugumos, o kol ji gramdys nuo savęs purvą, konservatoriai tvarkingai sugužės į Seimą.
Tokią mintį gimdo ne tik vyrų pleptelėjimai, bet ir konservatoriaus Kęstučio Masiulio išpažintis apie Vytauto Pociūno žūtį. Pasirodo, Valstybės saugumo departamento karininkas prieš mirtį papasakojo K. Masiuliui, ką žinąs apie užsienio įtaką Lietuvai, ir minėjo užsieniui talkinančių žmonių pavardes. Tačiau K. Masiulis su šia žinia bėgo ne pas valstybės saugumu besirūpinančius pareigūnus, ne į V. Pociūno žūties aplinkybes tyrusią Seimo komisiją, galų gale žiniasklaidoje nepaviešino, ką sužinojęs, o aplankė Vytautą Landsbergį. Tas, anot K. Masiulio, pasiūlė jam viską patikėti tik popieriui ir paslėpti.
Vėlgi tikėtina, kad šis paslaptingas dokumentas vienaip ar kitaip dienos šviesą išvys kitų metų vidurvasarį – likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų. Na, gal šiek tiek anksčiau ar šiek tiek vėliau, o jame bus minimos konservatorių oponentų pavardės…
