Skaitytojo paraštėse
Pafilosofavimai
Trečiadienį į Klaipėdos ligoninę atvežta alkoholiu apsinuodijusi dvylikametė mergaitė, o vaikų ligoninės vyriausiosios gydytojos pavaduotoja Marė Palepšienė „Delfi“ teigė, jog „skambinti pavojaus varpais reikia nelaukiant nelaimių, nes, kad ir kaip būtų liūdna, vaikų kvaišinimosi problemos mūsų visuomenė negali išspręsti.“
Jei gydytoja teisi, valstybė dovanoja „gražią“ dovanėlę vaikams jų gynimo dienos proga. Kartu tai – ir bejėgiškumo konstatavimas.
Bet jeigu valstybė prisipažįsta negalinti suvaldyti vaikų, kaip ji gali suvaldyti suaugusiuosius?
Tuos, kurie daro (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis) valstybę. Tuos, kurie šneka ir veikia ne teisingai, o taip, kaip reikia tuo momentu ir už tai pasiima savo sidabrinius.
Tą pačią dieną, kai medikai gaivino mergaitę, filosofas Arvydas Šliogeris televizijos laidoje įsikarščiavęs įrodinėjo, jog Lietuvoje nėra blogai, o, palyginti su kai kuriomis Afrikos ar Azijos valstybėmis – net labai gerai. Tik amžinai zirziantys mūsų tautiečiai „varo vėžį“…
Nežinia kas atsitiko, bet prieš metus ir pusantro mėnesio tas pats A. Šliogeris, atsakydamas į žurnalisto klausimą „Ar tikrai krizė mus ištiko būtent dabar, kai buvo atstatydintas Seimo Pirmininkas A. Paulauskas? Ir ar tai būtent politinė krizė?“ kategoriškai pareiškė:
– Nei vakar įvyko, nei čia ta krizė politinė. Tai yra totali – ir politinė, ir moralinė, ir ekonominė – krizė. Ir negalima sakyti, kad kažkaip netikėtai ėmė ir ištiko. Šitas pūlinys slapčia ilgai brendo, o dabar sprogo. Pasirodo, per pastaruosius penketą metų, nepaisant šiokios tokios ekonominės pažangos, patyrėme visišką moralinį ir politinį bankrotą. Kaip tauta. Tai, be jokios abejonės, atsilieps ir mūsų ekonomikai. Esu beveik tikras, kad jau prasidėjo stagnacija, kadangi susikūrė galinga korupcinė sistema nuo viršaus iki apačios ir, jei kas bent žodžiais bando jai pasipriešinti, yra pašalinamas, kaip atsitiko Paulauskui. Vienintelis žmogus Seime, turėjęs šiokių tokių valstybininko bruožų. Bet pasirodo, kad tų visų uspaskichų, brazauskų mafija nepakenčia net tokių dalykų.
Kaip čia neprisiminti anekdoto apie dramblį, kurio šeimininkas kaimynui gyrėsi, jog straubliuotasis jam ir indus suplauna, ir laikraščius parneša, ir kambarius tvarko, dulkes susiurbia. Kaimynas priprašė parduoti jam dramblį, o po kelių dienų jau guodėsi buvusiam jo šeimininkui:
– Jis tik ėda ir dergia!
– Ė, brolyti, su tokiomis kalbomis dramblio neparduosi, – pamokė jį kaimynas.
Galima būtų suprasti, jeigu A. Šliogeris apie gražų gyvenimą Lietuvoje pasakotų čiukčiams, bet kodėl reikia makaronus kabinti ant ausų saviškiams? Ką filosofas nori parduoti?
O gal filosofų priedermė mažinti įtampą valstybėje. Nes ir A. Šliogerio kolega Vytautas Ališauskas Plateliuose pasakojo, koks buvo blogas gyvenimas kaime tarybiniais laikais ir pasigyrė, jog jis tai sužinojo su studentais talkininkaudamas kolūkiuose.
Skambėjo maždaug taip pat, lyg, muziejuje pamatęs jurtą, filosofas apie šio būsto statybos ypatumus ir gyvenimo jose privalumus aiškintų jakutams, čiukčiams, evenkams ir visoms kitoms šiaurės tautoms…
