Skaitytojų pasiūlyta tema
Atsidūręs gyvenimo šalikelėje, ieško kaltųjų
Praradusiais sveikatą benamiais, anksčiau gyvenusiais lengvabūdiškai, rūpinasi valstybė Savo laiške “Bangos” redakcijai “išpažintį” atliko 57-erių metų benamis Z. P. Prispaustas sunkios ligos, jis prisipažino gyvenęs “šiek tiek palaidą gyvenimą” – pramogavęs, gėręs “šnapsiuką”, praradęs būstą, sveikatą.
Tačiau dėl šio savo nuopolio bando surasti “kaltuosius”. Atrodo, randa: tie, kurie nepadėjo išlipti iš bedugnės, socialiniai darbuotojai, nepaskyrę pašalpos, žmonės, nedeklaravę jo gyvenamosios vietos…
Rajono Socialinės paramos skyriaus darbuotojų akiratyje yra 10 sunkių ligonių, anksčiau gyvenusių, anot laiško autoriaus, šiek tiek palaidą gyvenimą, o dabar nebepajėgiančių pasirūpinti savimi. Juos išlaiko valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Laiško autoriaus išpažintis
”Man – 57-eri metai. Susirgau baisia liga – vėžiu. Jaunystėje didelių mokslų nebaigiau – šiaip taip aštuonias klases įveikiau, todėl teko vairuotojo dalia.
Šeimos nesukūriau, nes jaunystėje gyvenau šiek tiek palaidą gyvenimą. Buvau vienturtis sūnelis, patiko pramogauti. Pradėjau gerti “šnapsiuką”. Taigi laikas bėgo be rūpesčių, negalvojant apie ateitį. Tėvai mirė – likau vienas kaip pirštas. Dviejų kambarių butą per patiklumą praradau. Prasidėjo valkatos gyvenimas. Artimųjų neturėjau. Nebuvo kam perspėti, padėti, kad išlipčiau iš bedugnės. Žinoma, dėl visko esu kaltas pats. Vasarą gyvenau miške, iš šakų ir plėvelės susirentęs pašiūrę. Įsidarbinau. Gyvenimo sąlygos buvo baisios, bet dirbau 4 mėnesius. Metęs darbą, norėjau nusižudyti, tačiau pritrūko drąsos. Vieną dieną miške kūrenantį laužą mane surado žmogus, kuris priglaudė. Dirbau viešuosius darbus”, – savo laiške redakcijai pasakojo Z. P. Jis skundėsi, kad po to nuėjęs į rajono Socialinės paramos skyrių tvarkyti dokumentų pašalpai gauti, tačiau nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, todėl jos negalėję skirti. “Vargau, laksčiau, kad kas nors deklaruotų, kol pagaliau suradau. Tačiau per tuos lakstymus neužsiregistravau darbo biržoje. Taigi socialinė darbuotoja man pašalpos nedavė ir parašė man mirties nuosprendį. Kęsdamas badą, miegodamas laiptinėse, rūsiuose įsitaisiau mirtiną ligą – vėžį”, – pasakojo laiško autorius.
Jis džiaugėsi patekęs į Klaipėdos onkologinę ligoninę, medikų priežiūron. Vėliau apgyvendintas Plikių slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, kurio darbuotojams taip pat dėkingas “už žmogišką šilumą”.
“Po antro spindulinės terapijos seanso iš ligoninės grįžau į Plikius. Neturėdamas pinigų vaistams, nuvažiavau į Socialinės paramos skyrių prašyti pašalpos, tačiau man pasakė, kad ji nepriklauso, nes esu išlaikomas valstybės. Paaiškino, jog netrukus gausiu invalidumo pašalpą.
Pernai spalio mėnesį “Sodrai” pristačiau visus dokumentus ir tikėjausi, kad gruodį gausiu. Bet… Tikriausiai pašalpa bus paskirta, kai man jos nebereikės”, – laiške graudinosi Z. P., prašydamas, kad korespondentai parašytų atsakymą, nes tai rūpi ne jam vienam.
Išlaikomas valstybės lėšomis
Sveikas ir darbingas Z.P. nebuvo patekęs į rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus darbuotojų akiratį. Galėdamas rinktis, jis gyveno lengvabūdiškai. Dabar, sunkiai susirgęs, dėl savo nuopolio ieško kaltųjų.
“Praėjusios vasaros pabaigoje mums paskambino iš Gargždų ligoninės, kad yra labai sunkus ligonis, kuriam reikalinga pagalba, – “Bangai” pasakojo minėto skyriaus vyresnioji inspektorė Lidija Pocienė. – Pagal galiojančią rajone Savivaldybės tarybos patvirtintą tvarką benamį Z. P. nusiuntėme į Paupių PSPC Plikių slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigą. Čia jis išlaikomas ir prižiūrimas”.
Socialiniai darbuotojai nesistebi, kad gyvendamas lengvabūdiškai Z. P. apie ateitį negalvojo, savo sveikatos netausojo, kaip ir kiti, atsidūrę gyvenimo šalikelėje. Tačiau keista, jog kaltina, kad šie, įstatymiškai nedavę pašalpos, parašė mirties nuosprendį.
“Mūsų skyriuje dirbanti inspektorė – valstybės tarnautoja, privalanti vykdyti įstatymus bei kitus norminius aktus. Ji pasielgė teisingai, nes skirti socialinę pašalpą galima žmogui, kuris registruotas darbo biržoje ne mažiau kaip 6 mėnesius”, – aiškino Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė, pridūrusi, jog onkologinių ligonių yra visose socialinėse grupėse, o ne tik tarp benamių.
Ji taip pat akcentavo, jog Socialinės paramos skyrius pagal galiojančius įstatymus negali padėti žmogui įsigyti vaistų savo ligai gydyti. “Tai ne socialinę paramą reglamentuojančių teisės aktų prerogatyva”, – teigė ji.
D. Šeporaitienė prisiminė, jog pernai rudenį Z. P. buvo paskirta 10 maisto talonų už 25 litus ir jis galėjo valgykloje “Bulvė” gauti maisto. Be to, paskirta vienkartinė pašalpa – 125 Lt.
Padeda migracijos poskyris
Rajono Policijos komisariato migracijos poskyrio viršininkė Lina Šneiderienė priminė, jog savo gyvenamojo ploto neturintys asmenys gyvenamąją vietą gali apskaityti Klaipėdos rajono savivaldybėje.
“Atvykus į migracijos poskyrį, reikia paaiškinti savo situaciją, ir tai bus padaryta, – paaiškino pareigūnė. – Iš karto išduodame pažymą, už kurią nereikia mokėti”.
Šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. spalio mėnesį. Taigi, anot D. Šeporaitienės, nesivadovauti sena patirtimi, o ieškoti išeities, kreiptis į įstaigas: juk gyvename sparčių permainų metais.
Beje, apskaityti gyvenamąją vietą rajono Savivaldybėje gali ne tik benamiai, bet ir grįžusieji iš įkalinimo įstaigų. Migracijos poskyrio duomenimis, pernai buvo apskaityti 233 asmenys, išduotos 148 pažymos apie apskaitytą gyvenamąją vietą.
Virginija LAPIENĖ
