Slengiuose šokėjus buria choreografas Paulius
Žiežmariuose augusį Paulių VAITKEVIČIŲ į Klaipėdą atviliojo aistra šokiui. Baigęs studijas, įgijęs patirties vyras dabar savo choreografijos žinias perduoda jaunajai kartai: dirba Slengių mokykloje-daugiafunkciame centre meninio ugdymo, choreografijos mokytoju. Turi darbo ir Kretingos Marijono Daujoto progimnazijoje, Kultūros centre. Šokio sūkuryje vos spėja suktis, tačiau nesiskundžia, nes šokis jam – tai gyvenimo polėkis.
Kertinis momentas – Dainų šventėje
– Pauliau, jau 10 metų dirbi pedagoginį darbą. Kaip viskas klostėsi, kad pasirinkai choreografijos studijas?
– Mano dėdė a. a. Stanislovas Vaitkevičius daug metų dirbo choreografo darbą, studijavo choreografiją Klaipėdos universitete. Tad būdamas mažas šokau pas dėdę, tačiau vėliau grupė neišsilaikė, iširo ir šokį mano gyvenime buvo pakeitę kiti meniniai dalykai. Tačiau būdamas 10–11 klasėje pradėjau šokti jau suaugusiųjų kolektyve. Dalyvavau Kaune vykusioje Dainų šventėje, Dariaus ir Girėno stadione. Prisimenu, kaip sėdžiu viršutinėse tribūnose ir matau, kaip šokėjai šokio žingsneliais piešia gražiausius paveikslus. Tai buvo kertinis momentas, kai aš pasakiau: „Noriu studijuoti choreografiją.“ Dėdė pasakė, kad bandyti galime, padėjo pasiruošti – įstojau. Mano mama su tėčiu taip pat šoko kolektyve, tačiau savo malonumui, ne profesionaliai.
– Pasirinkęs meninę sritį nesusidūrėte su stereotipu, jog tai nerimta, bus sunku išgyventi ir pan.?
– Choreografija yra viena iš sudėtingiausių sričių, kur reikia labai daug darbo. Man tiesiog patiko šokti, tai mane vedė į priekį, tačiau kaip choreografo anuomet savęs dar neįsivaizdavau. Buvo minčių baigus studijas investuoti į šokėjo karjerą, galbūt prisijungti prie „Lietuvos“ valstybinio ansamblio ir pan., o choreografo rolė man kėlė klaustukų: ar sugebėsiu kurti šokius, ar pritrauksiu šokėjų. Visuomenėje išties vyrauja požiūris esą menininkai ne tokie svarbūs. Gyvenimas viską sudėliojo savaip: sutikau būsimą žmoną, sukūriau šeimą ir pradėjau dirbti būtent choreografu, dėl ko jaudinausi, tačiau viskas klostosi gerai, negaliu skųstis.
Ugdytinių nestinga
– Kiek šiuo metu turite ugdytinių, nestinga šokėjų? Juk šiuolaikiniams vaikams dažnai įdomesni ekranai nei šokių aikštelė.
– Šiandien turiu penkias grupes, t. y. netoli 100 vaikų. Trys grupės 6–9 metų amžiaus ir dvi grupės 5–10 klasių mokinių. Kiekvienoje grupėje ugdytinių vidurkis 18. Man, kaip vienam treneriui, toks krūvis yra didelis. Slengiuose esu subūręs ir ikimokyklinukų būrelį, kurie vėliau papildo vyresniųjų gretas. Žinoma, šokius dažniau renkasi mergaitės. Berniukai, jei sudaro trečdalį visų vaikų, tai labai gerai. Man ugdytinius lengviau prisikviesti į būrelius, nes vedu jiems pamokas, tai matau kiekvieno potencialą, turiu galimybę pakalbinti asmeniškai. Žinoma, vaikams labai svarbu, kad galėtų dalyvauti konkursuose, varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – būtent tai juos motyvuoja. Kai dirbu su vyresniais, būna, kad pasikviečiame profesionalių trenerių iš šalies, draugaujame su Kęstučiu Baranausku, Justu Andriejausku. Jie stato gatvės stiliaus šokių choreografijas, o vaikams labai gerai pamatyti, kaip dirba kitas treneris, kokia metodika. Tokia dinamika juos domina, „užveda“ siekti daugiau šioje srityje.
– Kokia Jūsų ugdytinių šokamų šokių stilistika?
– Tai „Pop“, „Show“, „Street dance show“. Kuriame tematinius šokius, kad vaikai labiau įsijaustų, pagautų kūrinio nuotaiką. Pavyzdžiui, yra mažiesiems vitaminų šokis, mažųjų monstriukų, kai vaikai esą pykstasi, konkuruoja – kaip ir gyvenime, tačiau emocijos išreiškiamos šokiu. Didesniesiems yra lėlių tema, kai šokama su perukais ir pan.
Žmona supranta darbo specifiką
– Kokius išskirtumėte savo didžiausius laimėjimus?
– Birželio mėnesį Klaipėdoje vykusiame reitinginiame Lietuvos atvirajame čempionate užėmėme dvi antrąsias vietas, Kretinga iš Ispanijos šią vasarą grįžo su „Grand prix“ ir t. t. Tų konkursų laimėjimų yra daug ir jie vaikams yra reikšmingi, padeda ugdyti pasitikėjimą savimi, pajusti, kad įdėtas darbas duoda vaisių. Aš jau nekalbu apie tai, kad šokis lavina labai daug sričių, tai ir ritmika, ir koordinacija, ir tiesiog sportas. O judėjimas – sveikata.
Man asmeniškai kaip choreografui pats didžiausias laimėjimas, jog mano sukurtas šokis buvo nupirktas Dainų šventei ir buvo šokamas per Pasaulinę dainų šventę, vėliau tą patį šokį įsitraukė Amerikos lietuviai. Jis vadinasi „Virvelė, virvykštė, virvogalis“, tai vyrų šokis.
– Kaip pats pailsite nuo pedagoginės choreografo veiklos?
– Vieni mėgsta Turkijoje ant gulto pagulėti, o aš vis tiek teikiu prioritetą aktyviam laisvalaikiui. Kadangi varžybos, čempionatai vyksta dažnai savaitgaliais, kiti klausia, kaip žmona tavęs neišveja iš namų. Tačiau žmona Giedrė supranta, nes jai labai pažįstamas choreografo darbas, pati lankė nuo mažų dienų šokio užsiėmimus, o jos mama Jolanta Telišauskienė yra žymi choreografė, sesuo taip pat choreografė, tad su ja susitinkame įvairiuose renginiuose, konkursuose. Choreografijos, šokio mūsų šeimose išties daug. Patys auginame du sūnus, Ignas eis jau į antrą klasę, lanko futbolą ir mano šokio pamokas, o Matui dar tik treji. Mėgstame aktyviai leisti laisvalaikį, kažkur važiuoti, kažką pamatyti, ne gulėti.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. albumo nuotr.
