Sportą fitneso salėje pamėgusi pora: „Į varžybas žiūrėjome kaip į gyvenimo nuotykį“

45 metų Kristina ir 46 metų Mindaugas Riaukos – Šlapšilėje gyvenanti pora, sportuojanti „Fitneso studijoje“ Gargžduose. Vos prieš porą metų pradėję fiziškai aktyviai gyventi, jie šių metų gegužę dalyvavo Lietuvos kultūrizmo ir fitneso čempionate Utenoje, kur M. Riauka užėmė trečiąją vietą. Nors sutuoktiniai teigia, kad sportas ir kūno formavimas reikalauja itin daug pastangų, bet tai yra ir puikus gyvenimo išbandymas.

– Kada ir kaip pradėjote sportuoti šiame klube?

Kristina: Prieš dvejus metus. Aš pirma atėjau, atvedžiau dukrą Gerdą, nes ji norėjo sportuoti, palaikiau jai kompaniją, kad būtų drąsiau. Po dviejų mėnesių prisijungė Mindaugas. Taip nutiko, kad Gerda nebėjo, tad likome mes dviese. Metus mokėmės, kaip reikia daryti pratimus, prisijaukinti rutiną, ugdyti valią, o po metų treneris (Aleksas Stankus – aut. past.) mums pasiūlė pamėginti dalyvauti varžybose.

– Ar prieš tai daug sportavote?

Kristina: Su sporto sale buvome anksčiau šiek tiek susipažinę, bet buvo padaryta didžiulė pertrauka, kokius 10–15 metų nesportavome, po tiek laiko sugrįžome.

– Ar pradžia nebuvo sunki, ypač po tokios didelės pertraukos?

Mindaugas: Pradžia ir yra sunkiausia. Mes nemokėjome pratimų daryti, mūsų niekas nemokė. Mes tarsi jau mokėjome skaityti, bet atėję į šią sporto salę mes iš naujo pažinome abėcėlę.

Kristina: Sunki, nes reikia anksti keltis, reikia važiuoti, reikia treniruotis, mankštintis. Gi visada geriau yra pagulėti lovoje, ilsėtis negu sportuoti, ar ne? Sunkiausia buvo taisyklingai išmokti daryti pratimus. Supratau, kad niekada nemokėjau taisyklingai sportuoti, nes anksčiau sportuodavome, kaip atrodydavo, kad reikia. O čia treneris Aleksas mokė sportuoti, kad savęs nežalotume.

– Kai pradėjote sportuoti, kas pasikeitė jūsų rutinoje?

Kristina: Iš pradžių prisijaukinome sportą. Iš pradžių eidavome į salę tris kartus per savaitę, vėliau – keturis kartus, o po to buvo trečias etapas – pradėjome eiti penkis kartus per savaitę nuo pirmadienio iki penktadienio, kiekvieną dieną, nuo 5.30 val.

– Ar nebuvo tokių minčių, kad „šiandien neisiu, nes viską skauda“? Jau nuo pat pradžių pajutote užsidegimą sportui?

Kristina: Ne, bet tiesiog neleidome sau tingėti. Reikia eiti dėl sveikatos. Treneris mums buvo didžiausia motyvacija, kad dar yra laiko pasiruošti senatvei. Ji neišvengiamai ateis, o su mankštomis ir sportu būsi energingesnis, lankstesnis, neleisi suragėti sąnariams.

– Kaip išlaikote motyvaciją?

Mindaugas: Mums lengviau, nes einame į salę kartu.

Krisitina: Taip, mes palaikome vienas kitą. Daug motyvacijos gauname iš trenerio. Jis labai motyvuoja vien pasakodamas, kam sportas reikalingas, ką jis duoda kūnui.

– Kokius teigiamus pokyčius jaučiate?

Kristina: Pasikeitė savijauta, pasportavusi jaučiuosi energingesnė, žvalesnė, jeigu tinkamai maitinuosi, tai ir lengvesnė tampu, apimtys mažėja. Nuotaika geresnė, išsiugdai valią, discipliną. Daug teigiamų dalykų yra.

Mindaugas: Kai batus reikia užsirišti, jau nebereikia sėstis. Kad apimtys sumažėja, tai čia jau kitas dalykas, nes reikia iš naujų drabužių pirkti. Diržą reikia per vieną, per dvi, per tris akis tempti. Nusipirkau naują diržą, bet nesinori jo karpyti jo, gal netyčia vėl grįšiu į seną formą.

– O gal ir neigiamų dalykų pastebėjote?

Mindaugas: Ne.

Kristina: Neigiamas dalykas toks, kad skauda raumenis. Kaip tik nauja programa, nauji pratimai, taip viską skauda, bet tai reiškia, kad viską gerai darai.

– Minėjote, kad dalyvavote varžybose. Kaip jums kilo tokia mintis?

Kristina: Jeigu tikrai atsakingai eini į treniruotes, sportuoji su užsidegimu, treneris pasiūlo save išbandyti varžybose. Jis pataria, ką ir kaip valgyti, ko negalima valgyti, tad su trenerio patarimais ir ruošiesi. Pasiruošimo procesas yra ilgas

Mindaugas: Jis mato, kas yra tinkamas varžyboms.

– Kaip būtent vyksta pasiruošimas čempionatui?

Kristina: Daugėja treniruočių, sudaroma subalansuota mityba. Negalima valgyti saldainių, miltinių patiekalų, gerti gazuotų gėrimų. Kuo arčiau varžybos, tuo maisto kaloringumas mažėja. Treniruočių skaičių pagal galimybę reikia didinti iki dviejų per dieną. Prieš varžybas per savaitę treniravomės 10–11 kartų. Viena treniruotė – dvi valandos, tai per dieną keturias valandas skirdavome treniruotėms.

– Kaip ruošdamiesi varžyboms nepraradote disciplinos?

Mindaugas: Tos varžybos yra gyvenimo išbandymas.

Kristina: Kai tau jau nebe dvidešimt, tai buvo labai smalsu, ką gali padaryti su savo kūnu, kaip jis tokių metų gali pasikeisti, o jis ne taip greitai keičiasi, kaip jaunystėje. Dar buvo įdomu, ar iš tikrųjų pasiruošiu varžyboms, ar užteks valios, nes reikia atsispirti visoms pagundoms – gimtadieniams, šventėms, kadangi yra griežtas maisto režimas. Dukros Evelinos vestuvės buvo prieš pat varžybas, tai negalėjau net picos Italijoje valgyti.

Kiekvieną mėnesį susitikdavome su treneriu, parodydavau savo rezultatus, kaip atrodau, ir jis modeliuodavo kūną – ką galima valgyti, ko negalima, valgai pagal valandas, sportuoji pagal valandas.

– Koks buvo jūsų požiūris į varžybas?

Kristina: Mes į varžybas žiūrėjom kaip į tokį…

Mindaugas: Gyvenimo nuotykį.

– Kaip sekėsi čempionate, ar jaudinotės?

Mindaugas: Buvo jaudulys, nes ant scenos reikia būti.

Kristina: Yra to jaudulio, nes tai buvo pirmas kartas, nežinojau, kaip tiksliai reikia atsistoti, kaip tuos raumenis įtempti. Įtempi raumenis, pradedi drebėti, galvoji, kad tik mėšlungis nesutrauktų. Išstovėti reikia ilgai, tas raumenų įtempimas trunka ne dešimt sekundžių, o minutę, dvi, net ir tris. Dar galvoji, ar ir kiti mato, kad drebi, kai raumenis įtempi. Jaudinomės, bet mes žiūrėjome į viską kitokiomis akimis, nes ne prizų važiavome laimėti, o išbandyti save varžybose, kaip kiti atrodo ir kaip tu atrodai.

Mindaugas: Tikrai ne dėl medalių važiavome. Galima nueiti į kanceliarinių prekių parduotuvę ir ten medalius nusipirkti.

– Kaip sekėsi po varžybų?

Kristina: Po varžybų valgėme šakotį, nes visą pusmetį svajojome, kada galėsime jį valgyti.

Mindaugas: Valgėm prieš trenerį ir su treneriu.

– Ar planuojate ir toliau dalyvauti čempionatuose? Juk būna, kad po varžybų kai kurie sportininkai dar labiau tampa motyvuoti, o kai kurie daugiau niekada nebedalyvauja.

Kristina: Dar nežinome… Tegul išlieka paslaptis. Po varžybų viską sau leidi, ko neleidai prieš varžybas, o po to matai, kaip greitai kūnas keičiasi. Kai nori suformuoti raumenį, reikia labai daug darbo įdėti, o kai valgai visokį maistą, svoris grįžta meteorito greičiu.

Mindaugas: Lašiniai tiesiog akyse tada didėja.

– Kadangi esate vidutinio amžiaus pora, kaip žmonės reaguoja, kai sužino, kad aktyviai sportuojate ar dalyvavote fitneso varžybose?           

Kristina: Žmonės motyvacijos atranda. Tikrai mūsų pavyzdžiu pradėjo sekti ne vienas, sako: „Mačiau, jog Mindaugas įsikėlė nuotraukų feisbuke, ir aš dabar einu į salę.“ Po varžybų sulaukiame asmeninių žinučių, klausia, kaip ir kiek laiko sportuojame, ką valgėme, ką darėme, kada pirmi rezultatai pasirodė. Ir pasidalini, gi negaila.

– Gal kokių patarimų perduotumėte ir „Bangos“ skaitytojams?

Kristina: Per mėnesį, per du vien sportu nepasieksi rezultatų. Svarbu ir maistas, ir sportas, ir miegas. Ir aišku, reikia netingėti siekti.

Mindaugas: Kaip ten sakoma – silpnus visi užjaučia, o pagarbą reikia užsitarnauti. Nebus taip, kaip kiti sako: „Ai, pradėsiu po naujųjų metų sportuoti, vasarą gerai atrodysiu.“ Reikia labai stengtis, kiekvieną dieną sportuoti, gal tada vasarą ir atrodysi gerai.

Kamilė VISOCKYTĖ

Vilniaus universiteto praktikantė

Mindaugo ir Kristinos Riaukų asmeninio archyvo nuotr.