Su Ukrainoje žuvusiu biržiečiu kartu gyvenęs latvis vos išvengė žūties
„Į tą mūšį, kuriame žuvo jūsiškis Tomas, pagal pirminį planą turėjau ir aš eiti, tačiau vadas man vėliau skyrė kitą užduotį“, – per atsisveikinimo ceremoniją su Tomo Valentėlio palaikais trečiadienį pasakė latvis karys Raivis Marcencas.
51 metų rygietis ne tik keturis mėnesius kartu gyveno su dvidešimtmečiu biržiečiu T. Valentėliu, bet ir buvo sunkiai sužeistas bandant išgabenti žuvusio lietuvio kūną iš mūšio lauko. Vaikinas žuvo kovo tryliktąją, tačiau jo kūną iš priešo užvaldytos zonos išgabenti pavyko tik per pakartotiną operaciją praėjus trims savaitėms po mirties.
Kariui reikia operacijų
Bandant kario kūną išvežti praėjus kelioms dienoms po žūties buvo sužeisti keturi tokiai užduočiai pasiųsti Užsieniečių legiono kariai. Sunkiausią sužeidimą patyrė būtent mano pažįstamas rygietis Raivis Marcencas. Ketvirtadienį jam Kyjive turi būti daroma trečia operacija, kuri spėjamai nulems, ar ateityje jisai sugebės vaikščioti be ramentų.
Su Raiviu susipažinau prieš penkias savaites, tą pačią dieną, kai prasilenkiau su T. Valentėliu. Ryte degalinėje šalia Charkivo laukiau atvykstančio Latvijos Uogrės miestelio mero Egilio Helmanio, atvežusio trisdešimt automobilių ukrainiečių kariams. Mero, pasirodo, laukė ir du latvių kariai, su vienu iš kurių slapyvardžiu „Šešėlis“ buvau susipažinęs ir padariau interviu jau prieš metus. Su juo kartu buvo Raivis Marcencas, kuris prisipažino neseniai atvykęs iš Vokietijos, dar nedalyvavo mūšiuose, ir prašė nefotografuoti jo iš priekio, nes prisibijojo, kad šeimos nariai Latvijoje nesusilauktų keršto iš rusakalbių kaimynų. Per Tomo atsisveikinimo ceremoniją Raivis pareiškė, kad jau galiu jį fotografuoti iš priekio, nes Maskvos žiniasklaida jį demaskavo, paviešino nuotrauką.
Tai va, prieš pusantro mėnesio ryte susipažinau su Raiviu, o po pusdienio prasilenkiau su Tomu Valentėliu taip ir nesusipažinęs su juo. Mat lankiausi kaime šalia Kupiansko, kur biržietis buvo diskokuotas, ir į namą, kuriame lietuvis gyveno, iš Charkivo ligoninės tą dieną atvežiau pasveikusį kitą Užsieniečių legiono karį.
Likimas juos sujungė
Užsieniečių legiono karys vežant laikėsi visų instrukcijos nurodymų, ir nepasakojo nei su kuo kartu gyvena, nei kokiuose mūšiuose dalyvavo, nei kur treniruojasi. Kadangi baisiai duobėtais pafrontės keliais manęs laukė trijų valandų kelionė atgal, nepriėmiau atvežto kario siūlymo užeiti arbatos ir išskubėjau atgal į Charkivą, kad suspėčiau grįžti iki komendanto valandos. Tokiu būdu nesusitikau ir su Tomu Valentėliu, kuris, pasirodo, tame name gyveno.
„Su Tomu nebuvome labai artimi, tačiau su juo kalbėjausi dažniau, nei su prancūzu, amerikiečiu ar vengru. Tomas buvo uždaras, be to, jam vos dvidešimt metų, o man 51, tad interesai irgi kiti, tačiau pradžiugau išgirdęs, kad jis iš Biržų. Į Rygą grįždamas iš Vokietijos, o ten gyvenau pastaruosius penketą metų, dažnai pro Biržus pravažiuodavau, ir esu ne kartą sustojęs pavalgyti”, – pasakojo Raivis. Latvis su lietuviu sakė kalbėdavęs rusiškai ir angliškai, nes pastarąją kalbą biržietis žinojo neblogai, mat, paskutiniu metu gyveno Jungtinėje Karalystėje.
„Likimas mudu sujungė – jisai metė darbą Jungtinėje Karalystėje, o aš Vokietijoje tam, kad padėtumėme ukrainiečiams kovoti su Maskvos okupantais, kad šie juos įveikę neatsibelstų į mūsų tėvynes. Tomui tačiau buvo lemta žūti, o aš likau gyvas, nors jo kūną siekiant išvežti irgi galėjau žūti, nedaug trūko”, – kalbėjo Raivis.
Vos nesibaigė tragiškai
Trečiadienį Kyjive įvyko oficiali Ukrainoje žuvusio lietuvio kario savanorio Tomo Valentėlio atsisveikinimo ceremonija. Iš Biržų kilęs dvidešimtmetis vaikinas į Kyjivą atvyko prieš penkis mėnesius ir lankė pratybas Užsieniečių legiono treniruočių stovyklose. Žuvo kovo tryliktąją Charkivo regione šalia Kupiansko esančiame Zapadnės kaimelyje, kuriame iki karo gyveno 350 žmonių.
Kad Tomas visus keturis mėnesius gyveno kartu su Raiviu Marcencu, sužinojau per lietuvio palydėtuvių ceremoniją Kyjive. Nustebęs pamačiau iš neįgaliojo vežimėlio išlipantį ir su ramentais vos paeinantį Ravį, o šis tada ir papasakojo, jog buvo sužeistas praėjus kelioms dienoms po Tomo žūties. Tada, kai Užsieniečių legiono vadovai nusprendė pargabenti lietuvio kūną iš mūšio lauko, nors jis liko gulėti vos pusšimtį metrų nuo priešo apkasų.
Tomo kūno pargabenimo operacija vos nesibaigė tragiškai pasiųstiems keturiems kariams, mat priešo dronai ėmė persekioti ir atakuoti juos vežusį šarvuotą karinį automobilį “Humer”. Kūną bandę paimti kariai patyrė skeveldrinius sužeidimus, o rimčiausiai sužalotas buvo būtent Raivis.
Galimai pritrūko patirties
Latvio teigimu, per dronų atakas buvo prakiurdyti „Humerio“ ratai, tačiau ši mašina vis vien sugebėjo karius išvežti tolėliau nuo priešo zonos, ir ten sužeistuosius perėmė atvykusi kita mašina, kuria šie skubiai buvo nugabenti į pirminę fronto ligoninę. Šį ketvirtadienį Raiviui turėjo būti daroma trečia operacija, nuo kurios priklausys ar jis ateityje galės vaikščioti be ramentų. Susitarėme su Raiviu, kad po operacijos jį aplankysiu, nes mus sieja keli bendri bičiuliai, o jau prieš pusantro mėnesio iš Raivio ėmiau interviu, bet dar nebuvau jo paskelbęs.
Raivio likimas šiek tiek panašus į Tomo, jis irgi be didesnių rūpesčių gyveno užsienyje – Vokietijoje, tačiau nusprendė viską mesti ir vykti padėti kovoti ukrainiečiams. 51 metų Raivis buvo apgyvendintas drauge su dvidešimtmečiu Tomu ir dar keliais naujokais, vienam iš kurių, jauniausiam, buvo vos aštuoniolika. Raivis su Tomu kalbėdavosi šiek tiek angliškai, šiek tiek rusiškai.
Tomą neblogai pažinojęs lietuvis karys, fronto medikas pravarde Jaras sakė, kad biržietis buvo uždaro būdo, tačiau klusniai lankė pratybas, vykdė visus nurodymus ir kasdien darėsi vis labiau savimi pasitikinčiu kariu. Po atsisveikinimo su Tomu ceremonijos teko bendrauti ir su lietuvio kūno išgabenimą iš mūšio lauką organizavusiu karininku ukrainiečiu bei jam talkinusiu lietuviu karo instruktoriumi. Vyriškiai spėjo, kad per kilusį susišaudymą Tomui galimai pritrūko šaltakraujiškumo, ir dėl užvaldžiusių emocijų per daug atsidengė, todėl neišvengė kulkų.
Pagerbė iškilmingoje ceremonijoje
Per tokius mūšius žūva ir labai patyrę kariai, nes ugnies zonoje lekia ir visiškai atsitiktinės kulkos bet kokia kryptimi. „Tomas žuvo didvyrio mirtimi, džiaugiuosi, kad pavyko jo kūną atkovoti per antrą operaciją, kuriai ruošėmės net dešimt dienų, ir per ją niekas nebebuvo sužeistas, nors operacija buvo priskirta prie ypatingai pavojingų”, – pasakė ukrainiečių karininkas, panoręs dalyvauti ir atsisveikinimo su Tomu ceremonijoje Kyjive. Karininkas viliasi, kad Lietuvos vyriausybė apdovanos medaliais Tomo kūną išgabenusius karius, tačiau prašė jo pavardės kol kas neminėti.
Per atsisveikinimo ceremoniją karstas su Tomo palaikais buvo išstatytas Maidano aikštėje Kyjive, kur šalia plevėsuoja tūkstančiai vėliavėlių su ant jų užrašytais žuvusių karių vardais. Vėliavėlių jūroje iki tol švytėjo prieš metus žuvusiam lietuviui savanoriui Tadui Tumui skirta trispalvė, o nuo šiol šalia plazdės ir Tomui Valentėliui skirta mūsų valstybės vėliava, prie kurios į Kijivą atvykę lietuviai neš gėles ir priklaupę ant kelio pagerbs žuvusiuosius.
Prie Tomo karsto Maidano aikštėje kalbą sakė Lietuvos ambasadorė Ukrainoje Inga Stanytė-Toločkienė, Užsieniečių legione tarnaujantys Tomo bendražygiai, paramą Ukrainai vežantys lietuviai savanoriai, Ukrainos kariuomenės atstovai. Palaikai vėliau buvo pervežti į katalikišką Šv. Aleksandro katedrą, kur buvo aukojamos specialios Mišios. Jose šalia vienas kito sėdėjo sužeistas latvis karys Raivis Marcencas bei mūšyje Kursko srityje sužeistas lietuvis Osvaldas Guokas.
Iš bažnyčios karstas atsisveikinimui buvo išvežtas ir išstatytas didžiausių Kyjivo kapinių šarvojimo salėje. Per ceremoniją kariai į viršų iššovė tris simbolines šūvių salves. Vakare Tomo atsisveikinimo dienoje dalyvavę lietuviai rinkosi pagerbimo vakarienei.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kyjivo
E. Butrimo nuotr.
