Sugrįžimai
Gargždų optimizmas slypi ne istorijoje, o ateityje
Gargždų krašto muziejus tęsia šiais metais pradėtą kultūrinių vakarų ciklą „Sugrįžimai“. Praėjusį penktadienį Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje surengtas „Sugrįžimų“ vakaras tema „Praeitis dabarčiai. Istorinės atminties problema Gargžduose“. Jo metu mintimis apie Gargždų istoriją dalijosi istorikas dr. Vygantas Vareikis bei šiuo metu Gargžduose gyvenantis etnologas, habil. dr. Rimantas Balsys. Pokalbį vedė istorikė dr. Silva Pocytė.
Neturi išskirtinių simbolių
Vakaro svečiai pokalbį pradėjo nuo pamąstymų apie tai, kas yra Gargždai, kuo jie svarbūs Žemaitijos ir visos Lietuvos kontekste, kuo jie išsiskiria iš kitų regionų. Istorikas Vygantas Vareikis pripažino, kad į šį klausimą atsakyti gana sudėtinga. „Gargždai – tai miestas, neturintis jokios ypatingos istorinės atramos. Jei kalbėsime apie Palangą, iškart iškyla grafai Tiškevičiai, minint Plungę, kyla asociacijos su Oginskių dvaru, kalbant apie Švėkšną, iškyla jos bažnyčia, Kretingos simboliai – vienuolynas ir pranciškonai. O kas yra Gargždai? Miestas, įsitaisęs ant Mažosios ir Didžiosios Lietuvos paribio, miestas ant didelio kelio – Žemaičių plento. Jei ne jis, Gargždai išvis būtų likę šone“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad mūsų mieste nebuvo kokios išskirtinės istorinės asmenybės, su kurios pavarde galėtume sieti Gargždų istoriją.
V. Vareikis pasakojo, kad tradiciškai XIX a. į Žemaitijos miestelius ėmė kraustytis žydai, kurie organizavo juose prekybą ir verslą. Pasak jo, Gargždų gyvenimą tuo laikotarpiu taip pat formavo žydai. „Bet net ir tarp žydų Gargžduose nebuvo jokių žymių asmenybių. Net Darbėnai, Salantai savo istoriografijoje turėjo labai svarbių istorinių asmenybių žydų, jau nekalbu apie Telšius, kurie buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras. Gargždai pasižymi tik liūdna istorijos dalimi, čia pirmiausia prasidėjo holokaustas, vokiečiai čia pirmiausia pradėjo masinius žydų žudymus“, – kalbėjo istorikas.
Senųjų gyventojų nedaug
Pasak V. Vareikio, sovietiniais metais miestelio identitetą formavo silikatinių plytų gamykla. Tuo metu miestas labai plėtėsi, augo, į jį atsikėlė daug naujų gyventojų. Didelis atsikrausčiusiųjų iš įvairių šalies vietų skaičius lėmė, kad Gargžduose, palyginti su kitais Žemaitijos miesteliais, senųjų miesto gyventojų yra labai nedaug. Dar vėliau miesto identiteto formavimąsi lėmė vietinė bažnytinė bendruomenė, kunigai. Anot istoriko, bažnyčios statyba Gargždams yra labai svarbus įvykis.
Etnologas Rimantas Balsys pastebėjęs, kad jo kolega išvardijo tai, ko nėra Gargžduose, remdamasis liaudies išmintimi šmaikštavo: „Kai neturi šuns, gi ir su ožka siundai.“ Įvairiose situacijose liaudies išmintį puikiai pritaikantis etnologas svarstė, kad nors Gargžduose ir neturime išlikusių įspūdingų istorinių paminklų, itin svarbių asmenybių, tačiau žemė, kurioje gyvename, irgi turi savo istorinę atmintį. „Mano galva, tų istorinių ženklų yra ir Gargžduose, tik mes ne visada mokame juos pamatyti, teisingai perskaityti“, – sakė R. Balsys.
Nemokame saugoti istorinių ženklų
<tex>R. Balsys apgailestavo, kad dažnai istorinės atminties ženklų ne tik neperskaitome, bet ir nemokame saugoti. „Paprastas pavyzdys – Kultūros centro aikštė. Kyla klausimas, ar funkcionali ši sutvarkyta erdvė? Manau, apie tai galima diskutuoti. Ar estetiška? Taip pat galime ginčytis. Ar joje yra kokia istorinė atmintis? Į šį klausimą galiu drąsiai atsakyti – ne“, – kalbėjo „Sugrįžimų“ svečias. Jis svarstė, kad tolesnis istorinės atminties nepaisymas greitai prives prie to, kad atvažiavę į kokį miestelį nebesuprasime, kur esame: kokiame Prancūzijos, Italijos, Lenkijos miestelyje, o gal J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Pasak etnologo, prie to veda istorinių ženklų neišsaugojimas: „Pastaruoju metu labai dažnai tą istorinę atmintį norime apdailinti, pagražinti, pastatyti ant jos stiklainį. Man tai primena vieną giliai įsirėžusį įspūdį iš vaikystės. Mano gimtajame kaime melioratoriai norėjo ištiesinti vieną upelį, kuriame knibždėte knibždėjo vėžių. Iki šiol akyse gyvas vaizdas, kai ekskavatorius kabina purvą, o po jį ropoja vėžiai. Taip panašiai ir mes tarsi numelioruojame savo istorinę atmintį ir patiesiame gražų šaligatvį arba ant seno pastato apvelkame gražų stiklinį rūbą.“ Kalbėdami apie istorinės atminties simbolius, kurių Gargžduose negausu, svečiai vylėsi, kad patiesus vandentiekio ir kanalizacijos tinklus Sodo gatvėje bus atkurta originali jos akmeninė danga. „To brukio mes taip mažai turime, kad privalome jį saugoti“, – buvo įsitikinęs V. Vareikis.
Tęsdami pokalbį apie Gargždų istorinę atmintį vakaro svečiai apgailestavo, kad Klaipėdos rajone nėra išsaugotas Mažosios Lietuvos krašto landšaftas. „Šią vasarą keliavau po Lenkiją, po teritoriją, kuri labai panaši į mūsų Klaipėdos kraštą ir kažkada taip pat priklausė vokiečiams. Lenkai išlaikė to krašto landšafto tradiciją. Ten dominuoja čerpiniai stogai, raudonų plytų statyba. Tokį vaizdą turėtume matyti ir Klaipėdos rajone. Deja, čia šiandien matome invaziją: statybininkai ir architektai visiškai sunaikino krašto landšaftą“, – teigė istorikas V. Vareikis.
Paribio miestelis su klestinčia kontrabanda
Diskusijos metu nemažai dėmesio skirta ir pokalbiui apie Gargždus, kaip paribio miestelį, kuriame itin ryškus buvo kontrabandos faktas. „Tiek vokiečių autoriai, keliavę čia XVIII-XIX a., tiek pats Valančius minėjo, kad visas šitas paribio rajonas išties gyveno iš kontrabandos, tingėjo dirbti žemę. Miestelis buvo judrus“, – pasakojo V. Vareikis. R. Balsys svarstė, kad kontrabandos faktorius lėmė, kad Gargžduose nesusiformavo amatų cechai: „Žmonės daugiau vertėsi kontrabanda nei ėmėsi puoselėti kokius amatus. Išskyrus barzdaskutį, skerdiką, aludarį, dar kokį vieną puodžių, daugiau nieko Gargžduose ir nebuvo.“ V. Vareikis pridūrė, kad amatų nebuvimą lėmė ir tai, jog šalia buvo Klaipėda, kuri viskuo aprūpino visą regioną.
Svečiai pastebėjo, kad pozityvus Gargždams istorinis faktas, jog per juos ėjo spaudos draudimo kelias. Tačiau jis nėra niekaip paženklintas. „Jau senokai kalbama, kad reikėtų pažymėti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sieną. Tuo labiau, kad ją galima labai gerai atsekti. Iš Gargždų į Pėžaičius pro Šiūparius važiuojame pasienio keliu, kai XIX a. vienoje pusėje buvo Rusijos imperija, kitoje – Vokietijos. Manau, kad kokius simbolinius stulpus pastatyti nekainuotų daug“, – svarstė istorikė Silva Pocytė.
Numirė meška, meskime ir triūbas
Kalbant apie miesto istoriją kilo ir diskusija, ar Gargždų miesto istorijoje yra kokių legendų ar traukiančių dalykų, kuriuos galėtume panaudoti kuriant miesto veidą. Dvarininkus Rione prisiminusi S. Pocytė svarstė, ar formuojant istorinę atmintį faktas, kad Gargžduose buvo dvaras, jog čia buvo puoselėjama aukštoji dvarų kultūra, negalėtų tapti traukos legenda. Tačiau visi diskusijos dalyviai sutiko, kad didžiausia problema, kad dvaras nėra išlikęs. „Pozityvių mitų kūrimas yra naudingas miestui, bet tie mitai kartu turi būti ir modernūs. Jei kalbame apie dvarą, tai didžioji dalis dalykų negrįžtamai pamiršti. Apskritai dvarų kultūra labiau buvo būdinga Didžiajai Lietuvai. Klaipėdos rajonas labiau siejamas su Mažąja Lietuva, Ieva Simonaityte, Martynu Mažvydu, jūrine kultūra“, – teigė V. Vareikis. Jam pritarė ir R. Balsys, kuris vėl pasiremdamas liaudies išmintimi šmaikštavo: „Kalbant apie dvarų kultūros mito atgaivinimą Gargžduose, pritaikyčiau posakį „numirė meška, meskime į triūbas“. Nebeturime to dvaro, jis neišliko, tad gal į šitą triūbą smarkiai ir nepūskime.“
Ateities perspektyvos šviesios
„Sugrįžimų“ svečiai svarstė, kad Gargždai turi savo modernų mitą – jie garsėja savo futbolo komanda. „Futbolas Gargžduose išties yra mitas. Mažytis miestelis, o sugebėjo lygiomis rungtyniauti su Kaunu, Vilniumi. Čia veikianti futbolo mokykla išaugino tokius žinomus futbolininkus kaip Narbekovas, Zdančius, Mažeikis ir kitus. Svarbu, kad ta mokykla tebeveikia ir šiandien“, – kalbėjo V. Vareikis.
Ne itin daug šviesių spalvų radę miesto istorijoje, diskusijos dalyviai teigė, kad optimizmą galima įžvelgti miesto ateityje. „Optimizmas yra tai, kad Gargžduose gausėja jaunų inteligentiškų žmonių, kurie sėkmingai organizuoja daugybę įvairių projektų. Jau minėjau futbolo komandą, kitas svarbus projektas – Gargždų muziejus, kuris, galima sakyti, atsirado iš nieko, o jau pamažu įgyja savo vardą. Visa tai įkvepia optimizmo. Mažosios Lietuvos paveldas, jūrinės tradicijos duoda pozityvius vaisius – ramų, nuoseklų gyvenimą. Ir miestas, ir rajonas, manau, turi gerą ateitį“, – kalbėjo V. Vareikis. Jam pritarė ir R. Balsys: „Gargždai gyvena gražų kultūrinį intelektualų gyvenimą. Gražius pokyčius matome J. Lankučio bibliotekoje, ji tapo dar vienu kultūros židiniu mieste. Jau minėtas muziejus su gražiausių kultūrinių renginių ciklu, etninės kultūros centras Doviluose, parapijos veikla irgi svarbi miestui. Gyvenimas Gargžduose gražiai nusistovėjęs, čia su šeima jaučiuosi saugus.“
Vakaro svečiai pokalbį baigė išvada, kad nors Gargždai ir neišsiskyrė esminiais istoriniais lūžiais, neturėjo savo istorijoje ypač ryškių asmenybių, kurios būtų formavusios Gargždų istorijos suvokimą, bet, nepaisant to, yra saugus, kultūriškai ir ekonomiškai sparčiai besivystantis miestas su didžiulėmis ateities perspektyviomis.
Milda JUDELYTĖ
