Sukaktys
Mūsų meilė ir pagarba didžiam talentui
Sausio 23-iąją minėsime vienos ryškiausių kultūros asmenybių, kaip dažnai sakoma, Mažosios Lietuvos krašto metraštininkės Ievos Simonaitytės 110-ąsias gimimo metines. Jos kūryba, pasak akademiko Jono Lankučio, „buvo labai svarbus etapas daugiau kaip keturis šimtmečius trukusioje kultūrinėje misijoje, kurią pradėjo Martynas Mažvydas pirmąja lietuviška knyga, pratęsė Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas ir kiti rašto žmonės, gynę lietuvišką žodį nuo germanizacijos pavojų…“
Laimė teko mums rašytoją matyti gyvą, girdėti jos balsą, kai skaitė savo kūrybą arba pasakojo ką nors iš Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimo ar savo dalyvavimo svarbiausiuose krašto įvykiuose. Pasistačiusi namelį Priekulėje (dabar jos vardo muziejus), čia leido vasaras, o pamario žmonės neužmirš bendravimo su ja minučių. Rašytoja yra priėmusi ir Gargždų literatūros bičiulius. Ilgam liko atminty susitikimai Gargžduose, Priekulėje ar Vanaguose.
Dvi Ievos
<tex>Čia spausdinamoje fotomenininko Bernardo Aleknavičiaus nuotraukoje (viršuje dešinėje pusėje), darytoje 1977 metų rugpjūčio 23 dieną Priekulėje (lygiai po metų rašytoja mirė), Ieva Simonaitytė susitiko su kita lietuvininke, žymia grafike Ieva Labutyte, taip pat jau palikusia šį pasaulį. Dailininkė rašytojos kūrinių motyvais yra sukūrusi nemažai išraiškingų grafikos lakštų. Ypač reikšmingi mūsų kultūros istorijai jos grafikos ciklai, skirti žymiausiems Mažosios Lietuvos ir Rytų Prūsijos kultūros ir visuomenės veikėjams.
Ilgai kovojusi su sunkia liga Ieva Labutytė atgulė Plikių kapinėse šalia savo motinos. O štai Ieva Simonaitytė prieš jos pačios valią palaidota Vilniuje.
Dar 1961 metais rašytoja prisakė: “Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo namo gyvenimas…“
Ano meto (rašytoja mirė 1978 metais) valdžios mąstymu, Lietuvai daug nusipelniusio žmogaus paskutinės valios neverta paisyti. Rašytojos giminaitė Marija Skrabs prisimena, jog Tantė prašiusi po mirties ją aprengti kaip ir visus lietuvininkus – baltomis įkapėmis. Deja, su jomis į Vilnių nuvykusiems artimiesiems beliko tik stebėti iškilmingas, bet sovietiškas laidotuves.
Rašytojos palaikus Antakalnio kapinėse slegia akmuo, tiesa, brangus. Šalia jo nežydi „linksmos rožės, bijūnai ir jurginai“, kaip buvo pageidavusi.
Šlovės spinduliuose
Amžininkų atsiminimuose rašytoja išlikusi išdidi, aikšti, paskendusi savyje ir ambicinga asmenybė. Priklausomai nuo nuotaikos – tai atsiverianti iki sielos gelmių, tai užsidariusi savo mintyse ir jausmuose. “Pasikėlusi kartą į Olimpą, jame ir pasiliko“, – rašo paskutinį dešimtmetį su rašytoja artimai bendravusi žymi fotomenininkė Ona Pajėdaitė 1988 metais išleistame fotoalbume „Ji buvo Simonaitytė“.
Ant Olimpo ji pirmąkart užkopė 1935 metais, kai romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ sudrebino mūsų literatūros padangę, buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija ir pavadintas vienu iš geriausių romanų lietuvių literatūroje. Nuo tų metų, kokia santvarka Lietuvoje bebūtų, ją supo įtakingi valdžios ir meno žmonės. Sovietmečiu jos balsas irgi kai ką reiškė sprendžiant Mažosios Lietuvos kultūros palikimą ar lietuvininkų gyvenimą. Nė dienai gyva būdama ir po mirties ji nebuvo pamiršta: apie ją rašė, ją piešė ir jos knygas iliustravo žymiausi dailininkai. Ekranizuotas romanas „Vilius Karalius“. Jos jubiliejai buvo švenčiami pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu.
Per pastaruosius du dešimtmečius išleista keletas stambių veikalų: literatūrologo Vytauto Kubiliaus monografija „Ievos Simonaitytės kūryba“, Onos Pajėdaitės ir Bernardo Aleknavičiaus fotoalbumai su atsiminimais, Vilniaus universiteto profesoriaus knygotyrininko Domo Kauno pokalbių užrašai „Klaipėdiškė“, priekuliškės rašytojos Editos Barauskienės pasakojimai apie Ievą Simonaitytę – „Vyžeikių karalienė“, poeto Vytauto Rimavičiaus knygelės. Įsteigtos netgi dvi jos vardo premijos. Jomis apdovanoti rašytojai, meno kūrėjai ir Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo propaguotojai.
Čia spausdinamoje nuotraukoje: taip buvo sutiktas pirmasis „Jaunosios gvardijos“ kolūkio įsteigtos premijos laureatas rašytojas Romas Sadauskas (centre), apdovanotas už publicistinį romaną „Ežerėnų papartis“. 1987 m.
Akibrokštas rašytojos bičiuliui
Taip, Ievai Simonaitytei dėmesio, pagarbos ir meilės netrūko. Dauguma ją priėmė tokią, kokia buvo iš tiesų. Tačiau ne su visais ji vienodai buvo linkusi bendrauti. Ona Pajėdaitė prisimena, kaip rašytoja sutiko ją du kartus aplankiusį jaunystės dienų draugą ir buvusį bendradarbį iš Direktorijos laikų dainininką Ernstą Šumaną, atvykusį iš Vakarų Vokietijos. Nepakartojami tie susitikimai. Ypač kai žengęs pro jos namelio duris dainininkas užtraukė „Kur bakūžė samanota…“
Bet mano akyse tebestovi kitas vaizdas atidarant rašytojos muziejų Priekulėje (1984 m.).
Į iškilmes susirinko nemažai žmonių, suvažiavo aplink gyvenantys lietuvininkai. Minioje matau gražiai pražilusį inteligentišką, peteliškę po kaklu ryšintį vyriškį. Aišku, tai ne vietinis. Edita Barauskienė paaiškina: tai operos solistas Ernstas Šumanas, šia proga atvykęs iš Vokietijos.
Prasideda iškilminga muziejaus atidarymo ceremonija. Prie rožyno sustoja rašytojai, Kultūros ministerijos, mūsų rajono vykdomosios valdžios, kolūkio atstovai, partiniai sekretoriai. Tikėjausi, jog nepaprastą svečią taip pat pakvies. Deja, nė vienas pabrėžtinai nepanoro gadinti iš anksto suderinto scenarijaus… O gal išvis nesusivokė, jog pagerbiant rašytoją derėtų taip pat gerbti ir jos artimus žmones. Taip ir liko svečiai už tvoros.
Po muziejaus atidarymo Ernstas Šumanas aplankė jaunystės dienų bičiulės kapą Antakalnyje. Vilniaus universitete jis susitiko su literatūrologu Vytautu Kubiliumi, profesoriumi Domu Kaunu ir rektoriumi Jonu Kubiliumi. Universiteto bibliotekai perdavė jam rašytus Ievos Simonaitytės laiškus. Pasakodamas apie bendravimą su rašytoja E. Šumanas pabrėžė, kad juos suartino meilė knygai. Susitikę jie skaitė poeziją ir dažnai ginčydavosi dėl Ernsto Vicherto literatūrinio palikimo.
Po paskutinio susitikimo E. Šumanui išvykus po dviejų savaičių rašytoja mirė.
Šventvakarių Ėvė
<tex>Kiekvieną sausį ne tik Ją pagerbiame įvairiais renginiais. Nusilenkiame Jos talentui praeidami pro paminklą ar apsilankę namelyje-muziejuje. Šiame pamario krašte tebeplevena Šimonių dvasia… Čia prasidėjo ne tik Kūnelio, bet ir daugelio lietuvininkų paskutinės kelionės. Čia vėl susitinka jų gyvenimai.
O Ji viena atgulusi Vilniuje…
Aldona VAREIKIENĖ
