Susitikimai
Kvietinių bendruomenė pagerbė kraštiečius laisvės kovotojus
„Jauni kovojome už laisvą Lietuvą“ – sumanymas palikti ateinančioms kartoms kraštotyrinę medžiagą apie kraštiečius rezistentus. Jis kilo rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Kvietinių filialo bibliotekininkei Irenai Butkienei. Šis informacinis-kraštotyrinis darbas, prisiminimais ir nuotraukomis sugulęs į 13 puslapių, skirtas Lietuvos vardo Tūkstantmečio paminėjimui.
Minėtas projektas skiriamas aktyviausių rezistencinės kovos dalyvių iš Kvietinių kaimo – gražios ūkininkų Telšinskų šeimos, patriotiškai išauklėjusios sūnus, atminimui. Du sūnūs – Kazimieras ir Stanislovas – atidavusių gyvybes už tikėjimą Tėvynės laisve, atminimui.
Pradžia – savajame kaime
Bibliotekininkė I. Butkienė nedidelės apimties kraštotyriniu darbu stengėsi prisidėti prie išsaugojimo šviesaus atminimo kraštiečių, paguldžiusių savo galvas Tėvynės Lietuvos miškuose. Nužudytų ir išniekintų rezistentų kūnai būdavo niekinami miestelių aikštėse. Juos valksčiais prikabinę prie arklių enkavedistai vilkdavo žeme, kol kūnai virsdavo žaizda. Juos nuogus guldė ant ledo, daužė lazdomis, o jų motinas vertė stebėti šias egzekucijas. Dalis partizanų patyrė kalėjimų, tremties kančias.
„Mano darbas – siekimas pagerbti tuos, kurie už Nepriklausomos Lietuvos idealus paaukojo savo gyvenimą. Laisvės kovotojų nuostatos mums įlieja stiprybės ir tvirtybės dorai gyventi, sąžiningai dirbti. Įlieja suvokimo, kad tautos kaip ir medžio stiprybė – jos šaknyse, istorinėje praeityje. Kol ji dar gyva amžininkų prisiminimuose, šeimų archyvų nuotraukose, reikia domėtis, apie ją kalbėti taip, kad mūsų tautos istorijos skaudžiausius momentus kaip patriotiškumo pamoką suprastų ir mūsų jaunoji karta. Manau, būtina pradėti nuo artimiausios aplinkos – savo kaimo“, – praėjusį penktadienį pristatydama savo darbą „Jauni kovojome už laisvą Lietuvą“ pilnutėlei Kvietinių kaimo bendruomenės salei kalbėjo bibliotekininkė I. Butkienė.
Rezistencinė kova – objektyvumo problema
Informacinio-kraštotyrinio darbo „Jauni kovojome už laisvą Lietuvą“ konsultantė istorikė Janina Valančiūtė savo kraštiečiams priminė Kvietinių kaimo, kuris rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 16 a., istorijos puslapius. Vienas skaudžiausių – partizaninė kova. J. Valančiūtės nuomone, šis laikotarpis reikalauja ypatingo ir itin kruopštaus, sąžiningo tyrinėjimo. Deja, Ypatingojo archyvo išlikusiose bylose daug klastočių. „Drąsiausiai apie šį laikotarpį gali kalbėti patys laisvės kovotojai, jų artimieji. Išvadas neskubant, įvertinant pokario istorinius faktus objektyvumo šviesoje, matyt, padarys tik jaunoji karta, kuri galbūt sugebės išvengti šališkumo“, – įsitikinusi J. Valančiūtė. Beje, istorikė pačioje Atgimimo pradžioje laisvės kovotojų Kazimiero ir Stanislovo Telšinskų artimiesiems net neprašoma iš Ypatingojo archyvo parvežė bylos puslapį, kuriame, pasak istorikės, bjauriai užfiksuotas minėtų rezistentų žūties faktas.
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė susirinkusiems kvietiniškiams trumpai priminė apie rezistencinės kovos, kuri tęsėsi maždaug iki 1953 m., junginius Lietuvoje. Beje, du paskutinieji partizanai žuvo 1959 m.
Kai kam pristigo drąsos
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas Česlovas Tarvydas kvietiniškius ragino prisidėti savo liudijimais, galbūt kokia nors išlikusia archyvine medžiaga rengiant knygą „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“, kuri bus išleista ateinančių metų vasarą Lietuvos Tūkstantmečio garbei. „Rinkdami medžiagą ne viską išgirstame iš pirmų lūpų, sugretindami faktus ieškome ir kitų liudininkų. Neskubame su išvadomis, vengiame šališkumo. Tuo laikotarpiu visko buvo, o juk nukentėjo kas trečias Lietuvos žmogus. Atgimimo pradžioje Gargždų kapinėse perlaidoti kvietiniškių Kazimiero ir Stanislovo Telšinskų bei kitų rezistentų palaikai, rasti miesto parko Minijos šlaite. Tada, 1989 m., dar reikėjo drąsos ateiti į perlaidojimo ceremoniją, aukoti šv. Mišias. Mūsų kunigai tuomet sulaukė net spaudos kritikos“, – prisiminė Č. Tarvydas.
Įkvepianti motinos stiprybė
Telšinskų giminaitė kvietiniškė Karolina Vičiulienė pasidalijo jautriais prisiminimais apie Kazimiero ir Stanislovo Telšinskų mamą Filomeną. Anot pasakotojos, Filomena buvo šviesuolė, raštinga moteris, įskiepijusi savo keturiems sūnums meilę Tėvynei, darbštumą, pareigingumą. Pokario metais Filomena buvo priversta slapstytis pas pažįstamus žmones, gimines, nes į Sibirą buvo išvežtas ir tremtyje mirė jos vyras darbštus ūkininkas Aleksandras ir sūnus Aleksandras.1945 m. rugpjūtį glausdamasi pažįstamų namuose ji ir sužinojo apie sūnų partizanų žūtį. Po didžiule skara slėpdamasi nuo žmonių akių Filomena atėjo į Gargždų Rinkos aikštę, kurioje buvo išniekinti jos sūnų kūnai, po to apsilankė pas kunigą. Likusį gyvenimą užsitvėrė tylos siena, slėpdama savo neišmatuojamą motinišką skausmą. Iki mirties ją globojo vienintelio iš tremties grįžusio ir likusio Lietuvoje sūnaus Aleksandro šeima. Ketvirtasis sūnus Pranciškus karo pabaigoje pasitraukė į užsienį, emigravo į JAV.
„Tik po Filomenos mirties, 1975 m., radome jos rašytus eilėraščius, kupinus neišsakytos meilės savo sūnums ir pagarbos Tėvynei Lietuvai. Ji buvo prasitarusi tikinti, kad kada nors „teisybės varpas išmuš“. Kartais mes jaudinamės dėl niekniekių. O kokia stiprybe pasižymėjo tikras kančias patyrusi partizanų motina“, – susimąstyti kvietė K. Vičiulienė. Po jos pasakojimo, perskaityto Filomenos eilėraščio, skaudžia gaida išsiliejo kvietiniškių moterų ansamblio dainuojama „Oi neverk, motušėl, kad jaunas sūnus“… Tik akmeninė širdis galėjo tą akimirką nesuvirpėti. Gražiu sodriu balsu tą vakarą visoms laisvės dainoms pritarusi Dauparų-Kvietinių seniūnė Ieva Meilienė padėkojo projekto sumanytojoms, pagalbininkams, palinkėjo niekada ir niekam nebepatirti tokio skaudaus istorinio akibrokšto.
Kvietiniškiai ketvirtokai Matas Liutika ir Simas Kvasys, pedagogė Diana Butkutė patriotiškais, bet šiltais tekstais tą vakarą susirinkusiems priminė mums dvasines vertybes, kurių neturėtume išbarstyti net šioje materialinių matų kasdienybėje.
Likimo broliai
Kazimieras Telšinskas buvo politiškai apsišvietęs jaunuolis, prasidėjus rusų okupacijai skleidė idėjas, kad „rusų kultūra negyvensi“. Jis daug skaitė, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Gargždų progimnazijoje.1945 m. gegužę, pajutęs, kad už savo idėjas gali būti suimtas, pasitraukė į Vėžaitynės mišką, įsijungė į partizaninę kovą. Stanislovas Telšinskas vokiečių okupacijos metais buvo paimtas į kariuomenę, tačiau iš jos pabėgo, bet sovietinės valdžios už tai buvo persekiojamas, kalėjo Kretingos kalėjime, patyrė žiaurius kankinimus. Pabėgęs iš kalėjimo prasitarė, jog gyvas nebepasiduosiąs. Abu broliai dalyvavo Lietuvos Laisvės Armijos veikloje. 1945 m. rugpjūčio 15 d. (18?) įskundus sovietinio saugumo agentui, Kazimieras ir Stanislovas, Marytė Lukauskienė, kurios vyras partizanas Povilas jau buvo žuvęs, stribų buvo apsupti Jadvygos Šepikaitės sodyboje Perkūnų kaime. Stanislovas bandė prasiveržti, tačiau patyrė sunkius sužalojimus ir nenorėdamas pasiduoti gyvas susisprogdino. Marytė supratusi padėties beviltiškumą Kazimiero paprašė ją nušauti. Šis, tai įvykdęs, nusišovė pats. Toliau pagal enkavedistų scenarijų žuvusiųjų partizanų kūnai buvo sumesti Gargždų Rinkos aikštėje, kurioje išniekinti gulėjo keletą dienų. Kraupių įvykių liudininkė J. Šepikaitė enkavedistų buvo verčiama fotografuotis apsikabinusi lavonus. Ji neišvengė tremties. Kazimiero Telšinsko mokiniai prašė leisti palaidoti mokytojo kūną. Tačiau valdžia uždraudė. Žuvusiųjų kūnai slapčia buvo užkasti Minijos slėnio šlaite.
Pastaba. Straipsnyje panaudota medžiaga iš informacinio-kraštotyrinio darbo „Jauni kovojome už laisvą Lietuvą“.
Vilija BUTKUVIENĖ
