Šventiniai rūpesčiai

Karnavalai: naujovės užgožia tradicijas

Kalėdos, Naujieji metai ir karnavalai – vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Artėjant stebuklingosioms metų šventėms, daugumai ramybės neduoda mintis: kokio personažo amplua pasirinkti ir iš kur gauti tam reikalingą aprangą. Kokios yra šiuolaikinių karnavalų tendencijos?

Kalėdų Senelis – samdytas

Tikriausiai visiems karnavalai asocijuojasi su vaikyste. Būtent darželyje įspūdžiai iš šių švenčių išlieka patys natūraliausi ir šilčiausi.

Gargždų darželio-mokyklos „Gintarėlis“ auklėtoja Irena Mikulskienė jau daugiau nei trisdešimt metų padeda vaikams ruoštis karnavalams. Pasak jos, jau keletą metų nebėra tradicijos kurti vaidinimų, kuriuose vaidintų patys vaikai. Programą mažiesiems ruošia samdyti Kalėdų Seneliai.

Taip tradicijos kinta ir dėl to, jog vaikams siekiama sumažinti įtampą. Vaidindami šventinėje programoje jie jaudinasi, ar nesuklys deklamuodami eilėraštį.

Samdytas Kalėdų Senelis pats rūpinasi programa.

Karnavaliniai rūbai darželinukams ir toliau išlieka tėvelių rūpestis. Anksčiau tėvai ieškodavo konkretaus personažo apdaro: nykštuko, vilko, princesės, lapės ar kitokio. Dabar vaikai patys gali pasirinkti, kuo nori būti šventinį vakarą. Anot auklėtojos, taip ir tėvams lengviau.

I. Mikulskienei paklausus grupės vaikų, kuo jie ketina būti per kalėdinę šventę, vienas už kitą garsiau šaukė būsią pelenės, princai, snieguolės. Anot auklėtojos, tai šių laikų vieni populiariausių personažų.

Nėra laiko vaidinimams

„Minijos“ vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Birutė Pipirienė taip pat patvirtino, jog tradicija patiems vaidinti per karnavalus išgyvendinta.

„Viską daro laikas ir komercija. Tos tradicijos išnyko taupant tėvelių, vaikų bei mokytojų laiką, neaukojant jo repeticijoms, kaukių gamybai“, – įsitikinusi pirmokėlių mokytoja. Karnavaliniai spektakliai seniau buvo mokytojo darbo dalis. Dabar, kai mokymo programos yra labai perkrautos, tam tiesiog nebelieka laiko. Ji sako, jog vaikai tikrai norėtų vaidinti, tačiau net mokykliniuose vadovėliuose neliko dramos kūrinių, pagal kuriuos būtų galima sukurti spektaklį.

Anot B. Pipirienės, vaikai nebenori būti kiškučiai ar meškučiai dėl elementarios priežasties – animaciniuose filmuose jie tokių personažų tiesiog nebemato. Deja, pagal dabartinius filmukus pastatyti spektaklį būtų tiesiog neįmanoma. Mokytoja tiki, jog pirmokas ar antrokas dar sutiktų vaidinti kiškutį, tačiau ketvirtokas tuoj pat paprieštarautų – jis jau kitokios animacijos kartos vaikas.

Šiemet mokytojos pirmokams šventinį vakarą ves profesionalūs aktoriai iš Klaipėdos dramos teatro. Vienam vaikui tai kainuos nedaug – šešis litus. Mokytoja pasakojo, jog įvairios susibūrusios aktorių trupės skelbiasi rengiančios tokias šventes.

Paklausta, kokia būna vaikų apranga per karnavalus, ji taip pat patvirtino, kad dabar vyrauja laisvas stilius. Daug originalių ir pigių kaukių galima įsigyti prekybos centruose bei specialiose parduotuvėse, tad problemų tėvams nekyla. Seniau, kai pasiūla buvo kur kas mažesnė, tėvai patys siūdavo kaukes iš popieriaus bei medžiagos.

Populiarūs dėvėti drabužiai

Praėjo laikai, kai mamos klausinėdavo giminaičių, draugių bei pažįstamų, iš kur gauti vieno ar kito personažo kaukę. Visos aprangos gavimas prilygdavo stebuklui. Dabar parduotuvėse begalė prekių – tik spėk rinktis.

Viena populiariausių vietų, kur galima įsigyti pigių bei originalių karnavalinių rūbų – dėvėtų drabužių parduotuvės.

Apsilankiusieji Gargžduose esančioje dėvėtų drabužių prekyvietėje taip pat gali įsigyti įdomių karnavalinių atributų. Pavyzdžiui, įspūdingas klouno kostiumas suaugusiajam kainavo dvidešimt penkis litus, o liūto kepurė vaikui – aštuonis.

Čia prekiaujanti ponia Daiva patikino tokių prekių gaunanti tikrai daug. Karnavalinių rūbų daugiausia gaunama jau po švenčių, tad jie toliau visus metus kaupiami ir parduodami atėjus švenčių sezonui.

Jų kainos – įvairios: nuo aštuonių iki penkiolikos litų, o geresnis rūbas gali kainuoti ir dvidešimt penkis. Pardavėjos įsitikinimu, tai tikrai nėra daug, juk parduotuvėje tokie daiktai kainuotų kur kas brangiau.

Atvėrė senas spintas

Devyniolikmetė Laura Žiliūtė pasakojo mokykliniams karnavalams beveik visus rūbus pirkdavusi iš labdaros. Kai klasei reikėdavo ruoštis šventiniam renginiui, visi surinkdavo po kelis litus ir geriausius derybininkus išsiųsdavo į Gargždų turgų ieškoti tinkamų dėvėtų drabužių. „Eidavome ir šaukdavome: „Duokit viską, kas po litą!“ – prisimena Laura. Sunkiausia jiems buvo rasti multiplikacinių filmukų personažams tinkančių kaukių.

Dauguma karnavalams besiruošiančių ieško ko nors specifinio ir autentiško. Viktorija Birbalaitė galėtų pasigirti radusi vietą, kur originalių daiktų pilna. Tai – mamos bei močiutės spintos. Anot jos, ten rasti drabužėliai nenupasakojami žodžiais. Mergina turi tinklines pėdkelnes iš močiutės jaunystės laikų, o su jos vestuvine suknele kartą vaidino snieguolę.

Paklausta, ar močiutei negaila atiduoti relikvinius rūbus, mergina tikino taip nemananti. „Relikvijos tam ir reikalingos, kad būtų perduodamos iš kartos į kartą. O aš jas prikeliu antram gyvenimui, ir ne bet kokiam, o sceniniam! Manau, kad ji tuo džiaugiasi“, – sakė Viktorija. Tai tik dar kartą įrodo, jog senų drabužių vis dėlto reikia gailėti ir ne mesti į šiukšlių konteinerį, bet kaupti.

Septyniolikmečiam Aurimui Daukšiui dėl karnavalinės aprangos kartą taip pat teko važiuoti į kaimą pas močiutę. Jam reikėjo medžiaginių kelnių su gumele aplink pėdas, kurių niekur nesisekė rasti.

Kartu su „Kranto“ vidurinės mokyklos prezidentūra Aurimas porą metų rengė šventinius renginius mokyklos pradinukams. Kartą jam teko virėjo vaidmuo, tad tam reikalingus atributus – didžiulį samtį bei kepurę – jis skolinosi iš tetos.

Jolanta VENSKUTĖ