Šventiška gerovė
Praūžė didžiosios metų šventės: kiek gražiausių linkėjimų išsakyta, kiek įvairiausių patarimų išdalinta, kaip gyventi naujaisiais, 2020-aisiais. Socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo žodžiais apie gerumą, spindėte spindėjo foto šypsenomis prie eglučių, o viešumai įkeltos nuotraukos tarpusavyje lenktyniavo vaizdais, iliustruojančiais valgiais ir gėrimais nukrautomis užstalėmis. Gyvenimas yra gražus – byloja feisbukas. Ar su juo įmanoma pasiginčyti?
Gruodžio 31-osios paskutinėmis minutėmis padangę ne kelias minutes, bet gerą pusvalandį raižė fejerverkai: ne tik miestas miestui, bet ir kaimas kaimui nenusileido! Kažin, jei suskaičiuotume, kiek iššauta į orą? Kokia suma susidarytų? Ar tik ne milijoniniai skaičiai susirikiuotų? Įdomu būtų suskaičiuoti: gal už fejerverkams išleistą sumą gatvę savame kaime būtų realu suremontuoti ar kokią sporto aikštelę įrengti, o gal gražų šviestuvą pakabinti miestelio aikštėje? O jeigu vietoj žlugusių apklausų apie baseino statybas Gargžduose būtume susitarę jokių fejerverkų savo kiemams nepirkti, o tuos pinigus, neišleistus saliutams, pavyzdžiui, įsteigus fondą paskirti neįgaliųjų įrangai baseine? Bet jau matau užsiplieskusius oponentus: mes ir taip mokesčius mokame: tegu valdžia daro! Gi iš savų piniginių „nuo dūšios“ linksminamės: svaigu, malonu, kai bent akimirkai pasijuntame dangaus valdytojai! Na, vienam kitam ranka sudreba, vienas kitas gauna į kaktą – greitoji atšvilpia, išveža į ligoninę, betgi čia naujamečiai nuotykiai! Kam nepasitaiko?
Kažkada sakydavome, kad gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Aišku, nepagrįstų lūkesčių turėdavome visais laikais, visais amžiais. „Su naujais metais, su nauja laime“, – pamenate, taip vaikystėje savo klasiokams rašydavome mokyklos pašte, veikiančiame prieš naujuosius. Štai švedų mokslininkai, o juk Švedija mums yra tarsi kelrodė žvaigždė – norėtume kaip švedai gyventi ir mes Lietuvoje – tvirtina, kad vienas iš pagrindinių šalies gyventojų laimę ir pasitenkinimą gyvenimu lemiančių veiksnių yra visuomenėje vyraujantis pasitikėjimas tiek tarp asmenų, tiek ir valstybės institucijomis. Koks tas santykis yra Lietuvoje? Kartais atrodo, kad apgailėtinas. Ir galas su galu tikrai nesueina. Ypač kalbant apie skambiąją, visų valdžių, kokia tik bebuvo pastaruoju metu, Lietuvoje esą įgyvendinamą regionų politiką.
Kalbėkime ne skambiai, o paprastai: ne apie europines lėšas ir už milijardus įvykdytus projektus. Jie buvo, yra, jie tikrai keičia Lietuvos aplinką. Bet visgi kodėl tuštėja kaimiškosios teritorijos, kodėl žmonės laimingi tik per sezonines šventes: kalėdinės eglutės įžiebimą, onines, petrines, žodžiu, optimistiškai gyvuojame tik per kaimo šventes? Kodėl žmogui kaime nebėra pašto, banko, medicinos punkto, autobuso ir kt.? Tai lieka tik šventės – opiumas liaudžiai, perfrazavus žinomą sovietinį posakį? Na, dar laimės suteikia ir prekybos centrai, atimantys duonos kąsnį iš smulkiųjų prekybininkų, apskritai smulkiųjų verslininkų. Štai Gargžduose iki pilnos laimės trūksta tik vieno, itin geidžiamo prekybos centro. Kai jis įžengs į miestą, dar keletas mažų parduotuvėlių užsidarys. Na, ir ką? Mes gi žemažiūriai – šiandien galėsime pirkti pigiau, o kad rytoj bus mažiau darbo vietų, mažiau uždarbio – kam galvą dėl to sukti? Be to, prekybos centras tai juk nėra asmeniška, o mažos parduotuvėlės savininką pažįstame. Tai pagal lietuviškos kaimynystės dėsnį lyg ir malonu, kad anam nebe taip gerai sekasi…
Štai mes fejerverkus leidžiame į dangų, o prezidentūros kanceliarija paskutinę 2019 m. dieną nusipirko šviečiantį fontaną, kuris bus įrengtas per pusmetį. Jei gerovės Lietuva įmanoma, tai kodėl neįmanoma gerovės Prezidentūra? Fontaną apšvies 28 povandeniniai šviestuvai, jis veiks skirtingomis programomis, fontano skersmuo – daugiau nei 11 metrų, vanduo bėgs iš 84 purkštukų. Fontano įrengimo darbai kainuos apie 117 tūkst. eurų, o esą prezidentūros rūmų atnaujinimas reprezentacijai pradėtas dar praėjusiame amžiuje, tad nėra kur dėtis – esą reikia jį tęsti.
Žinoma, turime ir gerovės Seimą, ir gerovės Ministrų kabinetą, o ir gerovės savivaldybes. Ironiška, bet stinga tik mažmožio: gerovės Lietuvos.
Taigi grįžtu prie ne kartą gvildentos skaudžios temos: ar įmanomas Lietuvoje pasitikėjimu paremtas viešasis valdymas: ką daryti kitaip, kad pasitikėjimo kultūra būtų iš tiesų ugdoma ir gyvuotų? Kad valdžios žodžiai sinchronizuotųsi su realiais jos veiksmais?
