Švietimas

Klausimų daugiau nei atsakymų

Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Navickas ketvirtadienį Gargždų muzikos mokyklos salėje įvykusiame susitikime rajono bendrojo lavinimo mokyklų tarybų nariams, direktoriams bei politikams bandė paaiškinti, kodėl kai kurias rajono mokyklas, o ypač Gargždų, reikia reorganizuoti. Deja, šis susitikimas iškėlė dar daugiau klausimų nei sulaukta atsakymų. O nesant aiškumo, koks rezultatas bus pasiektas išgryninus „Vaivorykštės“ gimnaziją ir reorganizavus „Krantą“ bei „Miniją“ į pagrindines, sunku patikėti reformos sėkme. Ministerijos atstovo teoriniai samprotavimai apie ugdymo efektyvinimą, prieinamumą bei kokybę daugeliui pasirodė patrauklūs, tačiau esantys toli nuo praktinio gyvenimo.

Valstybės politika nediskutuotina?

„Banga“ jau informavo, kad Savivaldybės administracija sudarė darbo grupę, kuri turi parengti rajono mokyklų tinklo pertvarkos planą 2008-2012 metų laikotarpiui. Tai reiškia, kad ji turės įvertinti mokinių skaičiaus pokyčius kai kuriose rajono gyvenvietėse ir priimti sprendimus, ar verta išlaikyti itin mažas mokyklas. Sunkiausias uždavinys bus parengti Gargždų miesto mokyklų reorganizavimo planą, kaip to reikalauja valstybės politika.

Jos esmę minėto susitikimo metu ir bandyta išsiaiškinti. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovo, o kartu ir rajono kuratoriaus P. Navicko teigimu, tai, kad mokyklų bendruomenės prieštarauja reorganizacijai, yra ne kas kita, kaip jų vadovų negebėjimas išaiškinti valstybės politikos. „Tėvai ne viską žino ir supranta, kad mokinio mokymasis „ilgojoje“ mokykloje blokuoja jo pasiekimus, nes „brokas“ išryškėja tik po brandos egzaminų. Be to, rajono vidurinių mokyklų rezultatai nėra tokie geri, kaip įteigta tėvams“, – tvirtino P. Navickas.

Priminta, kad bendrasis lavinimas yra ne savarankiška, o priskirtoji savivaldybių funkcija, tad šiam procesui esą bendruomenės negali daryti įtakos. Jos turi paklusti. Tačiau kaip paklusti ir kaip vykdyti reformą, jei ja, atrodo, nelabai tiki tie, kurie turės ją įgyvendinti? Toks įspūdis susidarė stebint rajono ugdymo įstaigų vadovų, kai kurių politikų reakciją į svečio iš Vilniaus samprotavimus.

4 + 4 + 4

P. Navickas pažymėjo, jog metas susirūpinti ugdymo kokybe, ne vien mokyklų pastatais. Ugdymas turėtų skirtis pagal mokinių amžiaus grupes ir būti savarankiškas. Todėl reikia įgyvendinti nuostatą 4+ 4 + 4. Pradinis ugdymas apimtų 1-4 klases (pradinė mokykla), pagrindinis – 5-8 arba 5-10 (pagrindinė arba progimnazija) ir vidurinis arba akademinis – 9-12 klases (gimnazija). Mat kiekvienam amžiaus tarpsniui turi būti keliami skirtingi uždaviniai, kurie įgyvendinami pagal atskiras pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas. Dabar, kai mokiniai mokosi „ilgojoje“ mokykloje kartu, nesą atsakingo už jas, nes mokyklos vadovai ir mokytojai orientuojasi į galutinį rezultatą – egzaminus. Todėl dėmesio, P. Navicko teigimu, pritrūksta pradinukams ir paaugliams, o didžiausias skiriamas vyresniųjų klasių mokiniams.

„Vidurinėje dabartinės mokyklos grandyje neįgyvendinamas pagrindinis uždavinys – ugdyti žmogų. Akademinės žinios šiame tarpsnyje nėra tokios svarbios. Kur kas svarbiau auginti žmogų“, – tikino P. Navickas pažymėjęs, kad kiekvienam amžiui reikia ir atitinkamos erdvės. Pavyzdžiui, pradinukams – mokyklėlės su žaidimų, poilsio kambariais ir kt. Tačiau kaip tai įgyvendinti, kai dalis mokyklų jau renovuota to neįvertinus? Kur reformos kompleksiškumas?

Pasak P. Navicko, kai kurie mokytojai tik aimanuoja, kad sunku dirbti su paaugliais, ypač 7-8 klasių mokiniais, tačiau nieko nesiūlo, kaip keisti situaciją. Manoma, kad turintiesiems mokymosi sunkumų, stokojantiesiems motyvacijos galėtų būti steigiami prie mokyklų 12-16 metų jaunimo klasių skyriai ar filialai. Tokiose klasėse turėtų mokytis ne daugiau kaip 15 mokinių.

Svečias kritikavo įsišaknijusį mokyklose akademinį mokymą, ypač 5-8 klasėse, kai daugiau dėmesio turėtų būti skiriama atidžiam vaiko stebėjimui, pagalbai, atjautai, sudominimui, atradimų paieškoms ir t. t., o ne žinių iškalimui ir atkartojimui. Jo manymu, kol egzistuoja dabartinė mokyklos struktūra, to padaryti neįmanoma, nes tam pačiam mokytojui labai sunku dirbti ir su penktoku, ir su dvyliktoku. Mokytojai, dirbantys pagrindinio ugdymo grandyje, turėtų tikslingai kelti kvalifikaciją darbui su adaptacinio (5-6 klasės) ir dar sunkesnio – socializacijos (7-8 klasės) periodų amžiaus vaikais.

8-10 klasėse jau reikėtų akcentuoti profesinį orientavimą, vaiko apsisprendimą, ko jis nori ir kokį kelią galėtų ateity rinktis. Darbo rinka reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir darbininkiškų specialybių žmonių, tad daugiau mokinių būtų galima nukreipti į profesinio parengimo mokyklas. Tai atitiktų ir mokinių gebėjimus. Manoma, kad tik apie 30 proc. mokinių yra itin gabūs ir gali siekti akademinių žinių, studijuoti aukštosiose mokyklose. Apie 60 proc. labiau linkę į praktinį darbą. Jie geriausiai save gali realizuoti pasirinktose profesinėse mokyklose. Tačiau tai nereiškia, kad mokinys, baigęs pagrindinę mokyklą, negalėtų tęsti mokslo gimnazijoje. Į jas negali ir negalės būti rengiami jokie konkursai ar atrankos.

„Nesueina“ teorija ir praktika

Teoriškai viskas lyg ir susidėlioja. Tačiau įdomiausia, kaip tai galėtų atrodyti Gargžduose, kur mokosi per 2800 mokinių? P. Navicko manymu, mieste galėtų būti viena pradinė mokykla su daugiau kaip 800 mokinių. Vienoje pagrindinėje mokykloje (5-8 klasės) mokytųsi per 1000 ir apytikriai tiek pat vienoje keturmetėje gimnazijoje. Jo teigimu, teikti kokybišką vidurinį išsilavinimą įmanoma tik tada, kai yra penki 3-4 gimnazijos klasių komplektai. Tada susidarytų ne 6-7 mokinių mobilios grupės, kurioms, pavyzdžiui, reikia gilesnių fizikos ar chemijos, vokiečių ar anglų kalbos žinių, o 20 ir daugiau. Valstybė, žinoma, sutaupytų gerokai lėšų.

Tačiau kaip to pasiekti miestelių ir gyvenviečių mokyklose, kur daugiausia yra po du, o dažniausiai po vieną klasės komplektą, taip ir nebuvo pasvarstyta. Gal manoma, kaip pastebėjo Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos direktorius E. Žiedas, kad pagal ministerijos sudarytas schemas „Lietuva išsivažinės geltonaisiais ir mėlynaisiais autobusiukais“. Galbūt tikima, kad visi rajono vyresniųjų klasių moksleiviai važiuos į Gargždų ar Klaipėdos gimnazijas? Jei taip, tai kaip reikėtų įgyvendinti vieną iš pagrindinių reformos tikslų – lygias prieinamumo įgyti išsilavinimą sąlygas? Kita vertus, ar tokia reforma „nepribaigtų“ miestelių, gyvenviečių, kaimų, kuriose jau ir taip daug ko neliko – nei ambulatorijos, nei vaistinės, o greitai ir mokyklos?

Taigi klausimų daugiau nei atsakymų, o norint įgyvendinti reformą ją pirmiausia turi suvokti ir ja tikėti tie, kurie tai darys. Mokyklų vadovams priminta, jog jie yra valstybės politikos vykdytojai, tad neturėtų dėl jos diskutuoti. O mokyklų bendruomenės? Jos esą gali reikšti savo balsą tik tuo atveju, jeigu pačios prisideda finansiškai. Jei nesutinka, tegul kuria privačias mokyklas.

„Bangos“ korespondentės kalbinti susitikimo dalyviai pastebėjo, jog svečio išsakytos idėjos yra patrauklios, bet tolokai nuo gyvenimo praktikos, o ne vienas teiginys prieštaravo kitam. Norėta išgirsti ne tik reikalavimų, bet ir patarimų, kaip įgyvendinti tą nelengvą reformą, kad iš jos laimėtų mokiniai, mokytojai, visuomenė. Akivaizdu, kad darbo grupės, kuri turės parengti rajono mokyklų reorganizavimo planą, laukia sunkus darbas.

Irena KASPERAVIČIENĖ