Talentingąją choreografę kūrybai įkvepia gyvenimas ir žmonės
Vienai perspektyviausių Lietuvos jaunosios kartos choreografei ir šokio režisierei Aušrai Krasauskaitei tik 34-eri, iš kurių ji 24-erius metus skyrė kūrybai ir šokiui. Ambicinga moteris sėkmingai žengia profesiniu keliu: šiuo metu yra ansamblio „Lietuva“ vyr. baletmeisterė, choreografė, pedagogė, atlikėja. Ji jau ne kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose, parodose, yra nominuota Padėkos kauke, „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Didžiausias mano pasiekimas – žmonių pasitikėjimas ir tikėjimas manimi. Pagrindinė mano veikla yra gyventi įdomų gyvenimą bei prasmingai praleisti man skirtą laiką“, – įsitikinusi kūrėja.
Nuolatiniame virsme
– Ką Jums reiškia kūryba ir šokis?
– Labai daug, tai – didžioji mano būties dalis. Iš pradžių šokis buvo vaikiška šviesi svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti. Bręsdama supratau, kad teatras, šokis, kūryba tikrai yra ta sritis, kurioje noriu būti. Nors buvo įvairių lūžių ir krizinių momentų, aplinkybės tarsi kokia apvaizda grąžindavo mane prie scenos. Sužavi ir įtraukia kita laiko ir erdvės dimensija, kuri susikuria teatre, scenoje. Šokiu tarsi „pakimbi“ momente, kuris yra laikinas ir trapus, vykstantis čia ir dabar, bet talpinantis stiprų energetinį užtaisą savyje.
Pasireiškia gyvenimas. Pajuntu save ir kaip materiją, ir kaip dvasinį pradą. Esu gan greit kintantis žmogus – liūdesį keičia džiaugsmas, o susižavėjimą bei entuziazmą – nuobodulys ir apatija. Tačiau su kūryba kitaip, nors kartais reikia atsitraukti. Ten esu nuolatiniame vyksme, virsme, ji priverčia cirkuliuoti mano kraują.
– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip šokėjos, kūrėjos, kelias?
– Būdama 10 metų išvažiavau iš savo gimtosios Plungės į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, baleto skyrių. Vėliau – studijos Klaipėdoje, buvau priimta į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę. Iškart baigusi mokyklą pradėjau bendradarbiauti su choreografe Agnija Šeiko. Esu palaiminta, nes turėjau ir turiu be galo daug gerų mokytojų – tiek profesiniu, tiek gyvenimo atžvilgiu.
Pradžia buvo sunki ir kai kurie sunkūs dalykai dar tęsiasi, bet dabar jau kitomis, didesne patirtimi pripildytomis, akimis į viską žvelgiu. Esu daug netekusi, bet su kaupu man atseikėta žmonių, kurie mane lydi kūrėjos keliu.
Sunkiausia nepamesti tikėjimo
– Šiandien esate viena perspektyviausių jaunosios kartos choreografių ir šokio teatro režisierių. Kas buvo sudėtingiausia siekiant šių aukštumų?
– Sudėtingiausia nutildyti abejones savo galvoje, kartais taip pat sunku nuraminti kito abejones. Taip pat kartais įkrentu į prasmės paieškų duobes, kai nieko nebenoriu ir nesuprantu, kam visko reikia. Sunku susidurti su cinikais bei tingiais mėgėjais, kai niekina tai, kas tau šventa. Tada sudėtinga išlikti oriai ir nesivelti į konfliktines situacijas. Nepamesti tikslo ir tikėjimo šviesia ateitimi sunku.
– Kokie pasiekimai Jums yra patys svarbiausi profesinėje veikloje?
– Negaliu išskirti kažkurių pasiekimų, nes žinau, kad viskas laikina ir gana iliuziška. Bet didžiausiu pasiekimu laikau, kai žmonės jaučia pasitikėjimą manimi.
– Beveik 13 metų praleidote Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kokie spektakliai ir vaidmenys įsimintiniausi?
– Klaipėdos muzikiniame teatre metai buvo įdomūs ir vis pasiūlantys įvairių netikėtumų. Be galo vertinu šį teatrą, nes jame užaugau. Sutikau žmonių, kurie tikėjo manimi, kurie kartu verkė ir džiaugėsi. Myliu šio teatro žmones. Gera ten grįžti, ypač, kai tave taip šiltai pasitinka. Nebuvo mažų vaidmenų: viskam atsiduodavau iš visos širdies. Teatras man suteikė galimybę dirbti su tokiais kūrėjais kaip Rasa Alksnytė, Martynas Rimeikis, Kirilas Simonovas, Edward‘as Clug‘as ir kitomis išskirtinėmis asmenybėmis. Patyriau daug sceninės, kūrybinės laimės, bet taip pat ir daug jautrių žmogiškų akimirkų.
– Galbūt galėtumėte apibūdinti savo, kaip šokėjos, choreografės, kūrėjos, stilių?
– Esu minimalizmo gerbėja, laviruojanti tarp klasikinio, modernaus ir šiuolaikinio šokio.
Pasiruošusi versti kalnus
– Dirbote Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Teatro katedroje, o vėliau ir Šokio katedroje, pelnėte docentės vardą, koks Jūsų santykis su studentais?
– Meninės pakraipos profesijas renkasi jautrūs žmonės, tad darbas su jais yra tikrai specifinis. Tai nėra lekcijos skaitymas pilnai auditorijai studentų, šokio specialybėje įeini į gana artimą kontaktą su kiekvienu. Profesijos ypatumai yra ne tik fiziniai prisilietimai, bet ir reikalaujantys atverti savo vidų. Man labai patinka dirbti su studentais, jie visada sako, kad iš pradžių dėl mano reiklumo manęs nekenčia, bet po to pamilsta. Jie mokosi iš manęs, aš – iš jų.
– Esate viena iš ansamblio „Lietuva“ vadovų. Ką reiškia šis karjeros posūkis?
– Labai netikėtas gyvenimo posūkis, daug man reiškiantis. Neslėpsiu, kad esu ambicinga ir pasiruošusi versti kalnus. Laukia daug iššūkių, bet esu pilna tikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu ansamblyje „Lietuva“.
Vadovaujuosi laikinumo principu: čia esi, čia tavęs nebėra. Kai apima susireikšminimo ir sureikšminimo nuotaikos, mane tai įžemina. Esu linkusi perdėtai įsijausti tiek į nesėkmes, tiek į džiaugsmingus įvykius. Tikiuosi vieną dieną pasiekti Budos būseną, kai nei labai linksma, nei labai liūdna – tu tiesiog esi savo būvyje. Žinoma, truputį ironizuoju.
– Kas Jus įkvėpė ir įkvepia kūrybai bei šokiui?
– Įkvepia gyvenimas ir žmonės.
Elzė BRIDIKYTĖ
Vidmanto KIRKLIO nuotr.
