Tapytojų bendroje parodoje – įkvepianti aplinka
Gargždų kultūros centro fojė praėjusią savaitę atidaryta Irenos Šarkuvienės ir Indrės Stropaitės tapybos darbų paroda. Joje – Klaipėdos krašto autorių natiurmortai, peizažai ir portretai. Bendroje parodoje kūrėjos Gargžduose pristatė trylika savo naujausių darbų.
Svarbu idėja ir tikslas
„Meno tikslas – tai meilė artimui. Menas gali išgelbėti jo sielą, o išgelbėta siela toliau gelbėja pasaulį“, – susirinkusiesiems į parodos atidarymą Van Gogo mintį akcentavo Gargždų kultūros centro direktorės pavaduotoja Asta Vaičiulienė ir paprašė Tylos minute pagerbti karo Ukrainoje aukas.
Kad kiekvienas turime savo misiją ir ją reikia tęsti net neramiame pasaulyje, rodo tiek I. Šarkuvienės, tiek I. Stropaitės darbai. „Šiuo metu tapau nedaug, nes turiu kitų veiklų, ypač daug dėmesio skiriu seniesiems geležiniams kryžiams. Ką tik atidariau personalinę piešinių parodą Varniuose“, – atskleidė I. Šarkuvienė. Telšių taikomosios dailės technikume meninio metalo apdirbimo specialybę įgijusi Irena yra išbandžiusi daugybę įvairių sričių: kalvystę, keramiką, juvelyriką, yra restauravusi skrynias, audusi, tačiau piešimą ir tapybą vadina didžiąja savo meile.
„Spalvų ieškojimas tapyboje yra džiaugsmas, o jos visos mėgstamos, nes supanti aplinka yra spalvų jūra. Jomis galima išreikšti viską. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kiekviena spalva turi atspalvių, nes mus supantis pasaulis įvairiaspalvis. Reikia išmokti atidžiai žiūrėti į pasaulį, kad susivoktume spalvų įvairovėje, kurią mums pažeria gamta“, – paklausta, ar turi mėgstamiausią spalvą, sakė menininkė. Jos nuomone, tapyboje labai svarbi spalva, siekiant įgyvendinti norimą tikslą ir idėjas, o jos kyla kartais spontaniškai, kartais padiktuoja aplinka, kartais – sutikti žmonės.
Pažįstamų jau nestebina, kad I. Šarkuvienė dažnai pertapo senus paveikslus. „Savo darbu dailininkas patenkintas būna tą dieną, tą minutę, o paskui yra noras keisti. Ir gerai, nes tai verčia tobulėti, ieškoti“, – įsitikinusi laisva menininke save vadinanti Irena, šiuo metu kurianti Švėkšnos seniūnijoje, Pavilnučio kaime. Kai kūrybinis procesas įtraukia taip, jog atrodo, kad ranką kažkas vedžiote vedžioja, visa kita jai nebėra svarbu ir gali palaukti, nesvarbu, ar tai vakaras, ar diena, ar rytas.
Dėmesys – seniesiems kryžiams
Menininkė paskutinius trejus metus didžiausią dėmesį skiria seniesiems geležiniams kryžiams. Jų piešinių ciklas nebaigtas. Artimiausiuose planuose – aplankyti Tauragės apskrities kapines ir piešti juose išlikusius XIX a.–XX a. pirmos pusės kryžius. „Mane domina ne muziejuose, o kapinėse, pakelėse išlikę senieji kryžiai. Visus juos fiksuoju, skaičiuoju“, – sakė I. Šarkuvienė. Sutikti žmonės jai papasakoja daug įdomių dalykų ne tik apie senąsias kapinaites, bet ir apie asmeninį gyvenimą.
Daugiau nei 30 personalinių parodų autorė I. Šarkuvienė 2019 m. Kretingoje vienu metu surengė dvi parodas: vienoje salėje – „Klaipėdos ir Kretingos rajonų senieji geležiniai kryžiai ir mažoji architektūra“, o kitoje – tapybos parodą „Vis dar vasara“ (septyniolika darbų).
Irenos pomėgis – akmenys, kurie kaip ir kryžiai turi savo istoriją. Jie randa vietą tarp augalų, gėlių, ant palangių ir lentynų, šiltoje namų aplinkoje.
Šeimos narius sieja architektūra
Nuo vaikystės piešianti I. Stropaitė pirmojo piešinio neišsaugojo, tačiau prisimena, kai būdama ikimokyklinio amžiaus pasitiesdavo didelį popieriaus lapą ant grindų, pasidėdavo daug spalvotų pieštukų šalia ir tame lape gimdavo įvairiausios spalvotos formos. Mokykloje dailės pamoka buvo mėgstamiausia.
„Vėliau mokiausi akademinio piešimo ir kompozicijos, domėjausi meno istorija, ruošiausi stojamiesiems egzaminams su džiaugsmu ir entuziazmu“, – pasakojo I. Stropaitė, kurios tėveliai visą gyvenimą dirba projektavimo srityje. 2011 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete gargždiškė įgijo architektūros magistro laipsnį. Vėliau inžinerinę architektūrą baigė sesė, statybos inžineriją – brolis.
Indrė pasakojo, kad ir studijų metais ją žavėjo piešimas, tapyba, skulptūra: „Tapyba labai džiugiai nuteikia, o praleistas laikas su teptuku rankose praskrieja tarsi akimirka. Vienos tapybos darbų peržiūros metu išgirdau apie save tokį atsiliepimą: atrodau toks ramus žmogus, tačiau mano darbuose atsiskleidžia visai kitokia pusė – ekspresija, ryškūs potėpiai, daug spalvų.“
Nuo svajonės – prie darbų
Po studijų grįžusi į Gargždus ir dirbdama projektavimo įmonėje Indrė pradėjo ilgėtis tapybos, domėtis menininkų, kuriančių užsienyje ir Lietuvoje, darbais, skirtingais stiliais. „Paskutinis postūmis nuo minčių link konkrečių veiksmų buvo dovana: molbertas, dažai ir drobės. Taigi liko kibti į darbus. Tapybai laiko skirdavau savaitgaliais“, – šypsojosi meniškos prigimties gargždiškė.
Pirmuosiuose akriliniais dažais jos tapytuose mažuose paveiksliukuose – jūra, bangos, saulėlydis, gėlės, mylimas augintinis. Vėliau atsirado noras tapyti kalnus, kuriais pati keliavo ir jais žavėjosi. I. Stropaitės tėveliai su menininke I. Šarkuviene bendrauja jau daug metų, šeima lankydavosi jos darbų parodose, o keramikos, tapybos ir variniai reljefiniai kalinėjimo menininkės darbai puošia jų namus. Kartą Indrė parodė savo tapybą patyrusiai kūrėjai. Ji pakvietė merginą pasimokyti tapybos aliejiniais dažais. Taip panašiai prieš metus I. Šarkuvienė tapo Indrės mokytoja. „Esminis pokytis mano tapyboje atsirado paėmus didelio formato drobę, atsiskleidė platesni, ryškesni potėpiai. Menininkės konstruktyvi kritika skatina tobulėti, pažvelgti plačiau ir giliau, – kūrybinės draugystės prasmę įžvelgė I. Stropaitė. – Kartu kūrėjai duoda vieni kitiems džiaugsmą, palaikymą, bendrystę. Kiekvienas siekia iš naujo permąstyti ir apmąstyti kasdienius reiškinius ir objektus, pateikti savo unikalų matymą.“ Indrės nuomone, dauguma menininkų siekia savo kūriniais kaskart iš naujo atkreipti žmonių dėmesį į tai, kas gražu ir paprasta, tikra ir vertinga kiekvieno gyvenime, į tai, kas išlieka amžinai. Gargždiškė ir toliau žada savo laisvalaikį sieti su tapyba ir piešimu, ieškoti naujų potėpių ir įdomių temų.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
