Tarsi antroji aš

Kai man sunku, ji žino, kokius rasti žodžius. Į ką dar atsiremti galiu? Jei ne mama, manęs pasaulyje nebūtų, neturėčiau nei sesers, nei žinočiau, ką reiškia atsiremti. Mama yra šeimos židinys, ji visus skausmus pažįsta. Žino, kad žolelės gydo. Žino, kad pokalbiai sutvirtina. Mama yra mūsų garbė ir meilė. 
Kai išmokstame tarti žodį – pirmasis būna mama. Ir ne be reikalo. Vėliau jį kartojame, kai reikia ar nereikia. Visada trokštame paguodos, o mama visada rankas tiesia. Ir jei pabara, tai tik laikina. Jei bara, vadinasi, yra reikalas. 
Mamos rūpestis niekada nesibaigia: ir per dienas, ir naktis, ji nuovargio nežino. Ir kai mama verkia, graudu darosi širdyje. 
Mamos vardą tariame pagarbiai. Prisimename, kiek ji turėjo su mumis vargo. Mamai linkime tik gero. Nes ji už viską stipriausia. Ji mus moko žmogiškumo, parodo gerąją pusę. Ji neblėstanti aušra, kasdienybė jai suprantama. Mama, ar žinai, kad mes esam dėl tavęs? Tavo turtas…
Ir kodėl taip pasiilgstame mamos? Ją širdimi jaučiame. Kai pasigirsta skambutis, o ten – mama vėl teiraujasi, ar viskas tvarkoje, tada darosi kažkaip ramu. Jaučiamės saugesni. 
Mama mums visada brangenybė. Jos dėka išmokstame gyvenimo subtilybes. Mama yra ir mūsų mokytoja, ir kartais net mūsų teisėja. Ji mus geriau už mus pačius pažįsta.
Mamos globa mus lydi šiame sudėtingame pasaulyje. Niekada nepamirškime, ką ji mums suteikė. Didžiausią turtą – gyvenimą. 

Liveta PATAPAITĖ