Tas saldus žodis prestižas
Apie žlugusią idėją pakelti mokytoją
Kokia saldi ir net reali mokytojams ir visuomenei atrodė prieš penkerius metus skelbta viena iš trijų „Idėjų Lietuvai“: mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižinė. Saldi, nes bet kokia svajonė yra būtent tokia. O reali, kadangi tuometinė švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė nieko nelaukdama patvirtino Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programą. Pabandykime pasvarstyti, kur, kada ir kodėl tie mokytojai prarado savo prestižą?
Sovietinė sistema mokytojus laikė ideologinio fronto darbuotojais, nes šie buvo priversti vykdyti ideologizuotą jaunimo ugdymą. Atitinkamai sistema rūpinosi mokytojo, kaip sistemos ramsčio, teigiamo įvaizdžio formavimu – jo prestižu. Nors pagal gaunamą atlyginimą mokytojas nebuvo išskirtinis, tačiau visuomenės pagarba tikrai skųstis negalėjo. Buvo aiškiai nusakytas socialinis statusas – tarnautojas.
Rinkos ekonomikoje tik – paslauginis…
Gerai prisimenu pirmuosius po Nepriklausomybės atkūrimo seminarus, vedamus atvykusių iš užsienio arba iš ten grįžusių ir naujovių pasisėmusių mūsų pačių lektorių. Akcentas – mes esame rinkos ekonomikoje. Buvo teigiama, kad mokytoją galima ir reikia prilyginti paslaugas teikiančiam bet kuriam kitam darbuotojui, pvz., batsiuviui, siuvėjui ir pan. Trumpai tariant, mokytojas – paslaugų teikėjas! Mokykla – kaip bet kuri kita gamybinė įmonė. Užsakovai – tėvai, o jiems galioja taisyklė: klientas visada teisus. Nuostata, kad mokytojas – ne kažkada buvęs tarnautojas, o paslaugų teikėjas, ėmė vis labiau įsitvirtinti.
Mūsų mokytojai pašiurpo: pamažu ėmė tolti virš tautos apšvietėjų kabojusi romantinė aureolė. Štai čia norėčiau užstoti taip nepelnytai nuvainikuotą mokytoją, nes paslauga – tai neilgą laiko tarpą trunkantis vienkartinis veiksmas (batsiuvys sutaisė batą, siuvėjas pasiuvo švarkelį), o mokytojavimas – tai ilgalaikis procesas, prilygstantis nebent tarnystei. Taip, taip, būtent tarnystei! Tarnystei pačia gražiausia šio žodžio prasme. Bėgant metams, situacija švietime klostėsi pagal taisyklę: „Kas dieną – vis po naujieną!“ Keitėsi laikai, kartu su jais ir vertybės. Rinkos ekonomikoje labai veiksminga spalvota viliojanti reklama. Nemaža dalis ir mokyklinio amžiaus jaunų žmonių panoro gyventi malonumų pasaulyje, jiems priimtina tik „Čia ir dabar“. Kompiuteris ir visagalis internetas padarė didžiulę revoliuciją ne tik žmonių sąmonėje, bet ir besivystančio jauno žmogučio organizme – jis nebepajėgus išlaikyti dėmesio ilgiau kaip 10–15 minučių. Propaguojamoje metodikoje vis labiau įsigali principas, kad mokinį reikia „užnorinti“, mokymasis – ne sunkus darbas. Taigi mokytojas turi tapti ne tik paslaugų, bet ir pramogų teikėju. „Paslaugos gavėjai“ – mokinių tėvai, vis mažiau laiko skirdami savo atžalų ugdymui, visą atsakomybę linkę perduoti mokyklai. Na ir… Kaip žinia, joks tarnas neina tarnauti arba ilgai neužsibūna pas prastas sąlygas siūlantį poną. Pradėjo rastis vis daugiau abejojančių savo tarnystės ponui Švietimui prasme, kol priėjome iki to, ką turime šiandien.
Koks pedagogo statusas visuomenėje?
Nacionalinės švietimo agentūros leidinys ,,Švietimo analizės problemos“ (2021 m. birželis) visą dėmesį sutelkė į mokytojo prestižą. Švelnia formuluote pripažinta, kad mokytojams keliami uždaviniai, su jų veikla siejami lūkesčiai ir mokytojo profesijos prestižas kiek prasilenkia. Prestižas dažniausiai suvokiamas kaip tam tikros profesijos statusas visuomenėje. Teigiama, kad 2013 m. atliktas pirmasis pasaulinis mokytojų statuso indeksas – jie priskirti vidutiniajam sluoksniui. Po penkerių metų analizė atnaujinta. Pabandyta pamatuoti pagal šiuos rodiklius: mokytojų statuso indeksas visuomenėje, atlyginimas už darbą, mokinių pasiekimai PISA tyrime. Pirmavo tokios šalys kaip Kinija, Malaizija, Taivanas, Rusija, Suomija – apie vidurį. Pabandykime sustoti minutę ir pagalvoti – kodėl. Manau, atsakymą radote. Lyginamoji analizė su kitomis profesijomis parodė mums žinomą vaizdą: pirmauja gydytojai, teisininkai, inžinieriai, po jų – mokyklų vadovai (įdomu!), mokytojai – apie vidurį. Įvairios apklausos (ne tyrimai) daryti pas mus irgi rodo, kad mokytojo statusas mūsų visuomenėje – per vidurį. Tiesa, patys mokytojai linkę vertinti prasčiau…
2021 m. atliktas ir mokslinis tyrimas. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto magistrantė Aurika Šinušienė parengė darbą „Mokytojo profesinio prestižo ir jam įtakos turinčių veiksnių vertinimas Lietuvoje“. Kažkokių didesnių naujovių darbe neatskleista, labiau patvirtintos žinomos tiesos. Teigiama, kad mokytojo profesijos prestižas ženkliai smunka ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos bei pasaulio šalių. Išanalizavus tyrimo duomenis, nustatyta, kad mokytojo profesija, vertinant mokytojo profesijos prestižo lygį kitų profesijų kontekste, yra tik 16-oje vietoje, o patys mokytojai savo profesijos prestižą vertina kritiškiau ir profesiją profesijų rangavimo pagal vidurkius skalėje mato tik 18-oje vietoje iš dvidešimties. Atlygio reikšmė bei materialinė gerovė įvardijami kaip didelę reikšmę turintys veiksniai, lemiantys pasitenkinimo darbu vertinimą, tačiau atlygio bei materialinės gerovės svarba nėra siejami su aukštesniu ar žemesniu profesijos prestižo vertinimu. Dėl šio teiginio, manau, galima paabejoti. Neteko skaityti daugiau atliktų mokytojo prestižą analizuojančių tyrimų, kai jų atsiras, teiginys bus patvirtintas arba paneigtas.
Kodėl nesuveikė programa?
Iki 2025-ųjų liko ne tiek ir daug, tad pabandykime pagal ministerijos programą sudarančius penkis metmenis paanalizuoti, kas ir kodėl nesuveikė. Pradėsiu atvirkštine tvarka – nuo penktojo, nes pirmųjų sėkmė/nesėkmė tiesiogiai priklausė nuo paskutiniųjų dviejų.
Darbo ir aplinkos gerinimas – penktasis uždavinys. Gal ir ne taip, kaip norėtųsi per besibaigiančius penkerius metus, pakito mokytojo darbo aplinka. Tačiau jei prisimintume, ką turėjome Nepriklausomybės pradžioje, pokytis – didžiulis. Deja, nepamatuotos reformų reformos prikūrė naujų problemų. Darbo vieta ir aplinka – ne tik tai, ką mokytojas turi kabinete (jei jis turi savo kabinetą, o ne dalijasi juo su dar keliais kolegomis). Buvodami užsienio šalių mokykloje matėme ir pavydžiai gėrėjomės mokytojų poilsiui ir kavos pertraukėlėms skirtomis patalpomis. Pas mus, deja, sekant tų pačių užsienio mokyklų pavyzdžiu, kažkodėl išėjo atvirkščiai: dėl mažųjų mokyklų uždarinėjimo didžiosiose daug kur trūksta mokomųjų kabinetų, ką bekalbėti apie poilsio erdves. Turiu ryškų pavyzdį iš savo buvusiosios „Kranto“ progimnazijos: kažkada pagal pastato projektą skirtas specializuotas pagalbines patalpas pamečiui „atiminėjome“ iš mokytojų taip prastindami jų darbo sąlygas. Trejus metus iš eilės vis į mažesnę patalpą (ne kabinetą, o mažą kambarėlį) perkėlinėjome Mokytojų kambarį. Dar prisiminkime įtraukųjį ugdymą, kuriam dėl problemiško elgesio ar didesnių mokymosi sunkumų turinčių mokinių mokykloje būtinos bent penkios neužimtos patalpos. Kalbant apie darbo ir aplinkos gerinimą, reikia prisiminti virš Lietuvos mokytojo nuolat kabantį Damoklo kardą – nuolatinę kontrolę. Dabartinis mokytojo darbas nuolat siejamas ir su stresu, kai kada – net emociniu smurtu. Už materialinę gerovę daug svarbiau vidinė būsena, tavo jausena darbe. Juk ne vienas sociologinis tyrimas atskleidė, kad jauni žmonės, rinkdamiesi darbą, dažniausiai pirmenybę teikia ne atlyginimo dydžiui, bet būtent darbo sąlygoms. Štai ir atsakymas, kodėl neužplūdo būsimais mokytojais taip reklamuoti trys pedagogų rengimo centrai.
Dar palūkėsim
Ketvirtasis, labiausiai trokštamas mokytojų, – materialinės gerovės stiprinimas, – įgyvendinamas labiau ne ministerijos, o profsąjungų organizuojamais mokytojų streikais. Pagaliau buvo patvirtinta taip ilgai atidėliota etatinio darbo apmokėjimo tvarka MEDUS (mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistema). Darbas tai liko valandinis, tik saldžiai įvardintas, pagal skirtas valandas patvirtinta etato dalis. Kurioje kitoje profesijoje girdėjote iš esmės atliekančių tapačią veiklą darbuotojų esant tokiai įvairovei etato dalių? Patepus „Medumi“, buvo žadėta įgyvendinti pažadą: „Bus apmokėta už viską“, – skiriama etato dalis už nekontaktines valandas. O šventas naivume! – kada Lietuvos valstybė su savo materialinėmis galimybėmis galės apmokėti mokytojui „Už viską“? Trečiasis uždavinys numatė kompetencijų tobulinimą ir sąlygų karjerai plėtrą. Manau, teisinga, kad už gražios idėjos įgyvendinimą šiuo uždaviniu sudarė sąlygas būti atsakingiems patiems mokytojams: internetas užpildytas įvairių įvairiausia pasiūla – tik tobulinkis ir sugebėk atsirinkti pasiūlos gausybėje. Neturi norimo darbo krūvio, vargsti lekiodamas per tris darbovietes – mokykis ir įsigyk antrą specialybę. Tačiau abejotina, ar tai yra karjera pagal tikrąją šio termino sampratą. Deja, tokia jau mokytojo darbo specifika – mokykloje didelės karjeros nepadarysi. Antruoju uždaviniu numatyta tobulinti pedagogų rengimo sistemą, vykdant struktūrinį pokytį – nuo 2018 m. įkurti tris būsimų mokytojų rengimo centrus. Ir vėl sumanymas pasiskolintas iš Skandinavijos šalių – kaip ir su mokyklų struktūros keitimu. Kaip įprasta, pasiskolinta ne visuma, o tik dalis. Ir vėl nesėkmė, nes nėra to, kas numatyta 4 ir 5 uždaviniuose. Pirmuoju uždaviniu buvo išsikeltas tikslas į pedagogiką pritraukti daugiau gabaus ir motyvuoto jaunimo. Faktiškai šio uždavinio (ne)sėkmė tiesiogiai priklausė irgi nuo 4 ir 5 uždavinių. Sėkmingiausia ir rezultatyviausia šio uždavinio realizavimo dalis – programa „Renkuosi mokyti“. Atsiskleidė gražaus jaunimo, deja, tai tik lašas jūroje, žinant, kiek trūksta mokytojų.
Idėja graži, visiems priimtina, deja, jos realizuoti nepavyko. Ir ko gero dėl gana objektyvių priežasčių. Pirmiausia – lėšų stygius. Kuo prastesni už mokytojus, pavyzdžiui, gydytojai – jų darbas irgi apmokamas neadekvačiai. Na taip, paprieštarausite, bet prestižas nekritęs. O lėšų verkiant reikia daugeliui sričių, kaip teigė antrai kadencijai išrinktas LR Prezidentas G. Nausėda, prioritetas – valstybės saugumas, o kur dar griūvantys tiltai ir duobėti keliai… Tai gal palūkėsim su tuo mokytojo prestižu.
Egidijus ŽIEDAS
Asociatyvi nuotr.
