Tau ir apie Tave, žmogau, nes Tu – Lietuva

Šviesa – gyvybė, gyvenimas, greitis, energija, sklaida, švytėjimas. Be šviesos nėra ir spalvų. Be šviesos nebūtų ir jokios žmogaus ar jo kūrinijos kultūros, pažangos ar šiuolaikiškumo. Neabejotinai ryškų emocinį įspūdį ir stiprų dvasinės palaimos, šviesos srautą Priekulės miesto gyventojai bei svečiai patyrė ir patirs visą vasario mėnesį keliaujančių šviesų nutviekstoje „Miestelėnų stotyje“. Vieni – žvalgydamiesi, stebėdami ir stebėdamiesi, kiti – patys aktyviai dalyvaudami ir dar kaimyną ar draugą paragindami.

Šios populiarios stoties startą, kaip ir dera, paskelbė sportas. Dažnas žinome garsųjį olimpinį šūkį. Taigi, GREIČIAU (CITIUS)! – kad būtume greitesni, pranašesni, AUKŠČIAU (ALTIUS)! – palinkėkime vieni kitiems aukštesnės moralės, TVIRČIAU (FORTIUS)! – stiprybės, tvirtumo kovoje su gyvenimo sunkumais ir negerovėmis. Jau šešioliktą kartą tradicija tapusiame krepšinio turnyre Juozo Bakaičio taurei laimėti, vykusiame vasario 4–5 dienomis Ievos Simonaitytės gimnazijos sporto salėje, dalyvavo 4 komandos iš Priekulės, Agluonėnų, Drevernos ir Šilutės. Sporto centro apdovanojimais – taurėmis bei medaliais – iš žmonos Rasos Bakaitienės ir sūnaus, Priekulės seniūnės Daivos Bliūdžiuvienės rankų pasipuošė I vietos laimėtojai – Agluonėnų komanda, II vieta atiteko šilutiškiams, o III vieta džiaugėsi šeimininkai – priekuliškiai, netiesiogiai šviesos žibintą perdavę jaunajai kartai.

Kas, jei ne mokykla, yra istorinės atminties, tautinės savimonės ugdytoja? Kas, jei ne ji, kultūrinėmis tradicijomis įtvirtina tautos gyvastį? Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos gimnazistai, tautos išmintį bei lietuvių kūrybos kraitės lobius, įpynę į šiuolaikines gyvenimo, meno formas, džiaugsmingai ir pagarbiai juos dalino vasario 13 dieną Kultūros centre vykusiame renginyje “Tu laisva kaip laukų gėlė“, skirtame Vasario 16-ajai paminėti (rengėjos, vedėjos – istorijos mokytojos Eglė Barbora Jociuvienė ir Simona Petrauskienė). Paženklinti lietuvybės, lyg jauni daigeliai, sudygę augimui ir brandai, mokiniai dainomis, šokiais, raiškiu gimtuoju žodžiu šaukė tėvynę atsitiest ir laisvę išskleisti kaip esmę. Tūkstantį kartų teisi direktoriaus pavaduotoja ugdymui Loreta Kaltauskienė, jog jauno žmogaus asmenybė, gyvenimas bei jo prasmė – ne vien dalykinės pamokos, formulės, uždaviniai, gramatika… Neįmanoma išugdyti visapusišką pilietį be ryšio su tauta. Tik per tautos dvasią žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje. Mokytis didžiuotis savo kraštu, mylėti žmogų ir save, mokytis būti pagarbiam ir oriam linkėjo ir šventės svečiai – Klaipėdos rajono vicemerė Rūta Cirtautaitė, Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė bei Priekulės klebonas kanauninkas Viktoras Ačas. Svarbios datos minėjimas – tarsi nacionalinė orumo pamoka, kurios įdirbiu džiaugėsi koncertuojantys vaikai ir mokytojai, o pagarbūs gimnazistų įvertinimai – padėkos raštai už aktyvią visuomeninę veikla mokykloje bei rajone – iš direktoriaus Antano Alčauskio ir pavaduotojo ugdymui Roberto Gricenko rankų atspindėjo visos bendruomenės tautinę savimonę. Ir sklandė sielose baltieji laisvės paukščiai, išbalinti lietuvių ašarų bei amžių patirties karčios, mosuodami jaunųjų viltimi ir ateities šviesa! Ir, rodos, nė nepajutai, kaip tavo lūpos ėmė tarti: „Turiu aš Tėvynę, turiu aš gimtinę ir savąjį džiaugsmą turiu“…

„…Iškilmingai pasižadu būti ištikimas Lietuvos valstybei ir stropiai ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, gerbti žmonių teises, rūpintis tautos gerove… Tepadeda man Dievas!“ Ne vien priesaikos žodžiais, bet ir širdimi Priekulės šauliai Vasario 16-ąją gausiai susirinkusiųjų akivaizdoje ryžtingai pasižadėjo tarnauti Tėvynės labui. Rodos, visas kraštas alsuoja gyvybe, ir žodis įgauna pasitikėjimo, svaresnę mintį, nes sutalpina begalę minčių, jausmų. Apšviesti skaisčios saulės geltonio ir nutvieksti patriotiško pasiryžimo bei šventinio jaudulio, 70 skirtingo amžiaus šaulių įėjo į miesto istoriją: įkurta Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės 311-oji šaulių kuopa! Garbingos ir atsakingos vado pareigos patikėtos Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės 303 kuopos šauliui Giedriui Sabaliauskui, kurio rūpesčiu priekuliškiai šauliai tapo pilnateise kuopa.

„Šauliškos drąsos, būk skydu!“ – Turgaus aikšte nuvilnijo prisiekusiems šauliams skirti Vakarų (jūros) šaulių 3 rinktinės vado, atsargos majoro Rolando Lukšo žodžiai. „Garbingai tarnauti Tėvynei“ linkėjo ir Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė bei seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė. Žmogiškąjį pilietiškumą, susiliejusį su tautine savimone, laisvą valią, persipynusią su dvasiniu pakilumu, kurstė iškilmingas ritualas – Priekulės klebono kanauninko Viktoro Ačo šventinama kuopos vėliava. Klaipėdos įgulos karo kapelionas majoras Remigijus Monstvilas, paantrindamas klebonui, linkėjo būti savo miesto ir Lietuvos patriotais. Priekulė – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – nuo šiol saugesnė, dar brandesnė, dar svaresnė.

O ji, nieko nelaukdama, patriotiškai nusiteikusius, pozityvios energijos kupinus miestelėnus bei šventės svečius jau stebino nauju reginiu. Trys juodos spalvos puošti visureigiai sustoja prie Kultūros centro įėjimo. „Kažin, kurie valstybinės svarbos žmonės mums suteikė garbę?“ – svarstė ne vienas priekuliškis. Ir iš tikrųjų raudonu kilimu žengia didžiausios pagarbos ir ypatingos svarbos žmonės, dainų ir šokių ansamblio „Gintaras“ įkūrėjai – Regina Tulickienė, Gražina Pavliatenko, Edvardas Vaičikauskas.

Kultūros centro salė – vieta, kur šventės žiūrovus, dalyvius pasitiko rengėjų idėjos, neformalus bendravimas, pakili ir jautri nuotaika, suvirpinusi giliausias sielos stygas, nes, pasak skambėjusios dainos žodžių, „Dievas davė mums brangią dovaną“, o, anot centro direktorės ir koncerto vedėjos Alantos Zapalskienės, „Lietuva mus priėmė į savo globą, davė kalbą, laisvę būti tokiais, kokiais norime būti“. O tądien norėjosi šlovinti Lietuvą, didžiuotis „Gintaru“ ir linksmintis su Gargždų dainų ir šokių ansambliu „Minija“. Dviem valandom dažno gyvenimas virto skaidriu minties patekėjimu, o energijos pliūpsnis, užburianti muzikos, dainos ir šokio harmonija scenoje palietė kiekvieną klausytoją. Neįtikima, kaip folkloras, išėjęs iš natūralios aplinkos – šeimos, kaimo, perkeltas į sceną, neprarado savo prasmės ir žavesio! Dar daugiau… Ansamblio „Vėlingis“ dainas lydėjo ir istorinė atmintis, šišioniškių kalba, papročiai ir tradicijos. Tikra dvasinė atgaiva, juolab kad tos skirtingų regionų dainos išgirstos, pajaustos, sudėtos iš įvairiagarsio gyvenimo sulipdytų dienų, įvykių, scenoje meistriškai interpretuojamos vokalistų. Ir kaip nesigėrėsi, kaip nesidžiaugsi, kaip nesididžiuosi legendinio ansamblio „Gintaras“ dalyviais! Tad Kultūros centro direktorei patikėta saugoti kapšelį su tiek gintaro gabalėlių, kiek „Gintare“ jų yra šiandien.

Kodėl buvo taip jauku ir gera, malonu ir artima? Toks retorinis klausimas vertas sau lygaus retorinio atsakymo – o kodėl gera klausytis marių bangų mūšos arba stebėti virš ežero kylantį rūką? Slaptinga žmogaus palaima… Regi praeitas erdves ir praėjusį laiką. Atgyja primiršti įvykiai. 20 metų „Gintaro“ prisiminimai ekrane – nuo pirmojo koncerto, nuo pirmosios kelionės užsienin. „Tikiu, kad Jūsų širdys virpa jauduliu“, – tuo pačiu sielos ritmu suskamba vedėjos žodžiai. O už galimybę keliauti ir garsinti Lietuvos, rajono, Priekulės vardą verta dėkoti Klaipėdos rajono savivaldybei bei žiniasklaidai – ištikimajai „Bangai“, laikraščiui, kuris, kaip niekas kitas, gerai žino, kuo ir kaip gyveno ansambliečiai tuos 20 metų. Redaktorės Vilijos Butkuvienės prisiminimai iš pirmosios kelionės Danijos Horseno mieste, Europiadoje, patvirtina mintį, jog dabartis – praeities rezultatas, pasiekimai ir humaniškumas, o linkėjimas „didelės šlovės!“ tegul virsta pilnatve-išsipildymu.

Tam tikras minties ir emocijų sankirtas, į kurias buvo žvelgiama per prisiminimų prizmę, nesunkiai buvo galima įžvelgti ir kitų garbių svečių kalbose, linkėjimuose. Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė dėkojo už etnokultūros puoselėjimą bei sklaidą, o rajono Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis, beje, ir kapelos „Bengeliai“ akordeonistas, Priekulę – Mažąją kultūros sostinę – ir ansamblį „Gintarą“ įvertino kaip Dievo duotą dovaną. Patvirtindamas savo žodžius, padėkos raštais dėkojo dabartinėms vadovėms – kaimo kapelos „Bengeliai“ meno vadovei Jolantai Petraitienei, tautinių šokių grupės meno vadovei Daliai Genčiuvienei, folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovei Rūtai Vildžiūnienei bei ištvermingiausiems grupių saviveiklininkams. Kiekvienam suprantamas Priekulės seniūnės Daivos Bliūdžiuvienės, tuopat ir aktyvios „Bengelių“ saviveiklininkės, džiugesys, palydėtas šviesaus žvilgsnio, dėl įkurtos šaulių kuopos, visos bendruomenės saugumo bei padovanotas šviesą ir bičiulystę simbolizuojantis žibintas žiniasklaidos atstovams.

Sėkmę dažnai lemia ne tiek mastas, kiek savalaikiškumas. Tai paliudijo ir entuziastingai prisiminimais pasidalijo pirmieji „Gintaro“ vadovai, įprasminę ne vieno dalyvio išgyvenimus. Regina Tulickienė, Gražina Pavliatenko, Edvardas Vaičikauskas, Margarita Černeckienė, Jurgita Petkevičiūtė, Dmitrijus Charitonovas, Marius Burneika, Mindaugas Putna – vadovai, verti nemarios priekuliškių pagarbos. Jei siela šaukiasi pilnatvės, jei stipri sveikata ir gera nuotaika, įmanoma suburti darbštų, kūrybingą kolektyvą, saugantį tautos grožį, o grožis – tai gėris, kurio paveika neišmatuojama jokiais matais, jokiais vienetais. Tad pradžių pradžia – dainingos Priekulės darželio moterys, vėliau – ir jų vyrai. Kas sakė, kad buvo lengva? O ir rajono Savivaldybė neišlaidavo dėl paramos. Bet vedė tikslas lyg šviesa. Šešėliuota šviesa? Ne. Tik reikėjo pašviesti iš kitos pusės nei krinta šešėliai, o tikslingiausia – pašviesti iš visų pusių ir iš viršaus! Ir ką gi – šešėliai dingo. Aiškiai matyti suspindęs „Gintaras“. Jubiliato spindesį dar labiau paryškino dainų ir šokių ansamblis „Minija“ (meno vadovai – Birutė Oželienė, Aurelija Urbaitienė, Genovaitė Putienė, Donatas Merkelis), sužydusią žmogiškojo jautrumo gėlę nuskraidinęs kiekvieno širdin.

Jubiliejinis koncertas istorinę dieną – proginis, liaudiškas, švietėjiškas, pramoginis?.. Tinka visi apibūdinimai. Dvi prasmingos tautinių šokių ir dainų valandos, juk, anot Vytauto Landsbergio, „muzika visada gynė laisvę, pati būdama laisvės prieglobstis“.

Kaip ir žmogaus gyvenime ar tautos istorijoje štai kylama iki viršūnių arba vėl, žiūrėk, smengama duobėn, taip ir „Miestelėnų stoties“ sustojimų ekspresyvi šviesa nušviečia kontrastingus žmogaus būties slėpinius. Klaipėdos jaunimo teatro monospektaklis „Kontrabosas“ (teatro vadovas ir režisierius Valentinas Masalskis) vasario 17 dieną Priekulėje – apie mus, nelaimingus, pavydžius, garbėtroškas, nusivylusius. Apie mūsų pačių tragikomišką kasdienybę, kurios pradedama nekęsti pervertinus savo galimybes. Tad belieka kaltinti aplinkinius, pasaulį, nepastebėjusį tavo talento. Aktorius Donatas Želvys, įkūnijęs Patrick Süskind herojų kontrabosistą, per ironiją ir net sarkazmą įtaigiai atskleidė mažo žmogaus dramą, kokios mistinės, nerealios ir tuo pačiu apčiuopiamos tamsos esama žmoguje, nepajėgiančiame susitaikyti su tuo, kad niekada neatliksi solo partijos, kad niekada nestovėsi pirmoje eilėje, kad savo paties gyvenime esi tik antraeilis veikėjas… Arba galų gale suvokiančiame, kad esi tik vienas didelio orkestro instrumentas, greičiausiai net ne kontrabosas…

Ryškia įvairiaspalve dvasinės energijos proveržio šviesa nutvieksti Priekulės miestelėnai bei svečiai. Spindulinga aura paliečia veidus, mintis, sąmonę… Ir atmintin atklysta Sigito Gedos eilėraščio fragmentas: Šviesa ir muzika mus gelbsti, niekas kitas, / Pasaulis taip iš anksto sumanytas / Šviesos ir muzikos, harmonijos tvane, – / Dėl to taip gera mums…

Aurelija DAUGĖLIENĖ

Priekulės, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, renginių korespondentė