Tautodailininkai tiesia gijas iš praeities į dabartį
Dovilų etninės kultūros centre praėjusį penktadienį atidaryta Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Klaipėdos regiono tautodailės paroda „Aukso vainikas. Iš praeities į dabartį“. Joje eksponuojama apie 200 tautodailės darbų, kuriuos konkurso „Aukso vainikas“ regioniniam etapui pateikė 39 meistrai. 2005 m. Lietuvos kultūros nacionalinio kultūros centro iniciatyva pradėtos rengti kasmetės nacionalinės konkursinės liaudies meno parodos, kurių metu išrenkami ir aukso vainikais apdovanojami geriausi liaudies meistrai.
Išrinkti nelengva
Prieš trejus metus pirmą kartą Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus kūrėjų darbus, skirtus „Aukso vainiko“ konkursui, į šviesias, erdvias patalpas mielai priėmė Dovilų etninės kultūros centras. Iš Palangos, Klaipėdos, Kretingos, Skuodo miestų ir rajonų praėjusį penktadienį į parodos „Iš praeities į dabartį“ atidarymą susirinkę tautodailininkai Doviluose jautėsi kaip namuose. Jei būtų eksponuoti visi pateikti jų darbai, ekspozicijoms skirtos erdvės būtų buvusios perpildytos. Nuspręsta atrinkti apie 200 darbų, iš kurių komisija, kurią sudarė etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Elena Matulionienė, etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Tilvikas, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė, Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino katedros lektorė Aušra Jasiukevičiūtė ir dailininkas Henrikas Šurkus, turėjo išskirti pačius vertingiausius.
„Visi esate apdovanoti, nes esate kūrybos žmonės, lygiaverčiai kūrėjai, todėl turite saugoti ir puoselėti savyje kūrybingumą. Konkursai yra sąlyginiai, jie nereiškia absoliučių laimėtojų ar pralaimėtojų, mes nedalyvaujame olimpiadose, tačiau komisija turi užduotį išrinkti tuos, kurie pirmiausia krenta į akis, paveikia sielą ir protą“, – dėstė komisijos narė A. Jasiukevičiūtė.
Komisija vertina už geriausius penkerių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margučiai, verbos, sodai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus. Specialiais diplomais apdovanotus tautodailininkus sveikino kolegos, gerų žodžių negailėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus vadovė Vida Šmitienė. Komisija 1-ąją vietą už vaizduojamosios dailės kūrinius skyrė palangiškei Irenai Kvedarienei, 2-ąją – Augustinui Zaleckiui iš Kretingos rajono, trečiąją – šilutiškei Rūtai Emigart-Čiuželienei. Už taikomosios dailės kūrinius 1-oji vieta atiteko gargždiškei Stasei Kausteklienei, 2-oji – klaipėdiškei Loretai Bagočienei, 3-ioji – taip pat klaipėdiškei Ainai Lukšienei. Už kryždirbystės darbus 1-ąja vieta komisija įvertino gargždiškį Saulių Rumbutį, 2-ąja vieta – salantiškį Alioyzą Pocių, 3-iąja – kretingiškį Aleksą Eugenijų Kulvietį. Pirmųjų vietų laimėtojų darbai keliaus į respublikinį „Aukso vainiko“ etapą, kuris kitąmet sausio 6 d. vyks Kretingoje Žiemos sode.
Dėmesys tradicijai
„Krikštai – Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai, atspindintys archajišką pasaulėžiūrą, žinomi nuo XVI a.“ – tai žodžiai viename iš S. Rumbučio krikštų, kurių tema jam jautri, šilta ir įdomi. „Turbūt prieš kokius 8 metus Agluonėnų herbe atsirado mano krikštas. Kurdamas krikštus stengiausi išlaikyti autentiką, bet medžiagos labai mažai. Į krikštus turėjo būti sudėta visa, kas lydi žmogų per gyvenimą: paukštelis, rupūžės, žalčiai…“ – vardijo S. Rumbutis ir priminė, kad šie antkapiniai paminklai, statyti mirusiojo kojūgalyje, simbolizuoja kelią, kuriuo vėlė žengia į amžinybę. Krikštuose širdis – tai gailestis, užuojauta, gėlė – atminimas, meilė, kryželis – išganymo viltis. Vyrų krikštuose būdavo išpjaustomi žirgų galvų, augalų bei paukščių, o moterų – šalia paukščių dažnai sutinkami augalų ir širdies motyvai. Vyrams krikštai daryti iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo, o moterims – iš drebulės, eglės, liepos, pušies. Buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva. Krikštai neaukšti, retai viršydavo vieną metrą. Šiandien jie statomi ant įžymių Mažosios Lietuvos veikėjų kapų kaip didžios pagarbos ženklas.
Paklaustas apie tapatybę krikštų kūrėjas prisipažino: „Esu grynas gargždiškis. Pagal charakterį – žemaitis – šnekus ir užsispyręs. Man gaila tuščiai praleisto laiko, todėl dirbti pradedu pusę septynių ryte, o baigiu vidurnaktį. Turiu daug planų, daug pripaišyta, prigalvota, tik nespėju. Norėčiau ir iš metalo kurti, bet diletantinis darbas akį pjauna. Man patinka medžio ir metalo samplaika, norėčiau seną ąžuolą sujungti su šiuolaikine plieno lenkta detale.“ Kad žemaitiško užsispyrimo Sauliui netrūksta, buvo aišku dar jo darbo pradžioje. Nugirdęs, kad klientai, vartydami katalogą šnekėjo, jog Lietuvoje tokių baldų niekas nepadarys, jis net nežinodamas, ar pavyks, suderėjo ir padarė.
Už krašto savitumo puoselėjimą
Kasmet „Aukso vainiko“ komisijos nariai tautodailininkams, kūrėjams akcentuoja, kad savo darbuose atskleistų tai, kas būdinga jų kraštui. Tad nenuostabu, kad taikomosios dailės kategorijoje 1-oji vieta skirta gargždiškei tautodailininkei Stasei Kausteklienei už delmonus. Tik Mažajai Lietuvai būdinga puošni aprangos detalė XVIII a. pab.–XX a. pr. lietuvininkių aprangoje atliko praktinę funkciją. Į delmonus buvo galima susidėti smulkius daiktus, nosinaitę, pinigus. Delmonai siūti iš aksomo, šilko, vilnelės, medvilnės, išsiuvinėti įvairiaspalvių siūlų gėlytėmis, paukščiukais, papuošti ir karoliukais. Žinoma, kad vyresnės moterys delmonus ryšėjo iki XX a. 5 dešimtmečio. 2019 m. Mažosios Lietuvos delmonai Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro iniciatyva buvo įtraukti į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
„S. Kausteklienė domisi Klaipėdos krašto savitumu, ne tik siuvinėja delmonus, bet ir mezga pirštines tradiciniais lietuvininkų raštais. Ji labai darbšti ir kruopšti, dalyvauja seminaruose, veda edukacijas „Marginių“ salone – tobulėja pati ir kitiems perduoda savo žinias“, – taip apie kolegę sakė Rita Riaukė, vadovaujanti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijai. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistė, kuruojanti etninę kultūrą, Indrė Sliužinskaitė prisipažino esanti sužavėta tautodailininkų darbais: „Jūs esate Aukso vainikas, šaknys, pagrindas mūsų visų. Pasaulis pilnas šiuolaikinio meno, bet labai svarbu, kad nepamirštate šaknų.“ Įkvepiančių žodžių negailėjo ir konkurso „Aukso vainikas“ komisijos narė, etnologė, humanitarinių mokslų daktarė E. Matulionienė: „Man labai džiugu, kad parodoje atsiskleidė Mažosios Lietuvos savitumas. Visas jūsų turtas, gėris ir grožis yra širdyje, meistrystę esate visi įvaldę, tik leiskite širdžiai daryti tai, ką norite ir nebijokite eksperimentuoti. Pati ranka daro taip, kaip širdis jaučia.“
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus vadovė V. Šmitienė dėkojo visiems tautodailininkams, meno kūrėjams už jų triūsą, kūrybiškumą, o Dovilų etninės kultūros centro direktoriui J. Tilvikui – kad ir šiemet sudarė sąlygas eksponuoti tautodailininkų darbus.
Dovilų etninės kultūros centre Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Klaipėdos regiono tautodailės parodoje „Aukso vainikas. Iš praeities į dabartį“ tarp eksponuojamų darbų galima pasigėrėti mūsų rajono auksarankių Dalios Lengvinaitės sodais, riešinėmis, Ritos Riaukės lietuvininkų pirštinėmis, Petro Balsio medžio drožiniais, Valdonijos Karaliūnienės tapybos darbais, Aidos Macijauskaitės-Pociuvienės ir Vilijos Ridikienės riešinėmis, Rimantės Šalčiuvienės audiniais, kandidatės į tautodailininkus Linos Lukauskaitės-Gečienės pintais darbais, Jūratės Buožienės marginiais, Valentinos Kaubrienės servetėlėmis, staltiesėlėmis ir kt. Paroda veiks iki spalio 9 d. (Gargždų g. 1, Dovilai).
Laima ŠVEISTRYTĖ
A. VALAIČIO nuotr.
